„Atrodo, kad per tą laiką vyksta labai daug dalykų... – kertinę kovos akimirką su olandu Thomasu Bridgewateriu prisiminė lietuvis. – Smūgis buvo toks duslus, netrukus pajaučiau, kad krentu labai lėtai. Nukritau. Atsimerkiu. Matau lubas, girdžiu savo kvėpavimą ir galvoju „Eina n***i, kaip čia taip?“ Bandau stotis. Viskas vyko taip lėtai. Stojausi, atrodo labai lėtai. Akimis ieškau trenerio Andriaus Šipailos. Instinktyviai norėjau jo atsiprašyti. Nežinau, kodėl“.
Sergejaus galvoje sukosi klausimas „Kur Šipas?“
„Pamačiau jo akis ir mintyse pasakiau „sorry“, bet iškart tas pats balsas man pasakė „Kakoje, bl**t, sorry? Ką tu čia nusišneki? Stokis, bl**t!” Taip, tuo metu viską savyje girdėjau su keiksmažodžiais... Esu skaitęs, kad besikeikiantys žmonės yra nuoširdesni, - šyptelėjo S. Maslobojevas. – Todėl su savimi kalbėjau labai nuoširdžiai“.
„Tu negali pasiduoti!” – nuskambėjo kovotojo galvoje, bandant stotis nuo ringo grindų.
„Pirmą stačiau dešinę koją, jaučiau, kad ji yra aptirpusi, girdėjau, kaip ji trakštelėjo pirmame kovos raunde. Tik pirmadienį sužinojau, kad yra plyšę raiščiai, - pasakojo S. Maslobojevas. – Statau ir nejaučiu kojos. Bandau keltis, o koja tabaluojasi. Kylu. Tiesiu koją, skauda, mane neša į šonus. Ieškau ringo kampo, į kurį galėčiau atsiremti rankomis. Randu. Atsiremiu. Stoviu“.
„O ką tu dabar darysi? – nuskambėjo vidinis balsas. – Aš nenoriu čia būti. Man silpna. Aš prasileidau“.
„Tuoj pat kitas vidinis balsas paruošė atsakymą „Pats kaltas, asile! Dabar turi dirbti, dabar negali pasiduoti. Čia tavo namai, čia tavo žmonės, negali nuleisti rankų”. Tada išgirdau teisėjo klausimą, ar esu pasiruošęs tęsti kovą. Tik tada supratau, kad man reikia parodyti kumščius, nes teisėjas jau buvo suskaičiavęs iki aštuonių. Grįžau į realybę pamatęs teisėjo Sauliaus Šeškevičiaus veidą. Parodžiau, kad esu pasiruošęs.“
„Fight!” – pranešė teisėjas.
„Aš tęsiau kovą ir pasakiau sau „Nė žingsnio atgal! Dabar turi atsirevanšuoti arba kristi negyvas! Po kelių sekundžių baigėsi raundas“, - atsiduso S. Maslobojevas, kuris paskutinį kartą į nokdauną buvo pasiųstas prieš penkis metus turnyre „Bigger‘s Better“.
Nuėjęs į savo kampą kovotojas matė, kad treneris A. Šipaila kažką šaukė. „Jo nebegirdėjau, buvau giliai savyje. Buvau dar neatsigavęs po nokdauno. Mintyse tik sukosi klausimas „Kaip tu galėjai? Kaip pražiopsojai? Praleidai tokį kvailą smūgį!“ – paskendęs atmintyje kalbėjo S. Maslobojevas. – Prasidėjus trečiam raundui pasakiau sau, kad eisiu „va bank“. Ir viskas. Forsavau. Sunku buvo vaikščioti su sužeista koja, bet iš širdies ėjau į priekį, norėjau psichologiškai palaužti varžovą. Ir man pavyko. Raundo pabaigoje mačiau, kad jis šios kovos tęsti nebenori“.
S. Maslobojevas tikėjosi, kad teisėjai skirs „Ekstra“ raundą. „Nes pergalės skirti man negalėjo: pirmas raundas buvo lygus, antrame kritau, trečiame – aš vedžiau. Namų sienos padėjo, buvo skirtas „Ekstra“ raundas. Labai apsidžiaugiau“, - sakė 29-erių kovotojas.
- Prieš „Ekstra“ raundą apsikabinote su varžovu. Ką tai reiškė?
- Teisėjas mums pasakė „Shake hands“, bet pats apkabinau varžovą. Ką tai reiškė? „Sėkmės tau“. Kai man prieš kovą linki sėkmės, sakau, kad man nereikia jos linkėti. „Palinkėk man gerai praleisti laiką, - visada prašau. - Sėkmės reikia linkėti varžovams“. To paties jam ir palinkėjau, pasakiau „Good luck“. Nes žinojau, kad jam jos reikės. Tos kovos metu jam pasisekė vieną kartą... Žinojau, kad pasistengsiu, kad daugiau nepasisektų.
- „Ekstra“ raunde atradai papildomų jėgų – valdei situaciją...
- Žinojau, kad turiu įrodyti ne tik varžovui, teisėjams, žiūrovams, kad esu vertas pergalės. Privalėjau tai įrodyti sau. Nes žinojau, kad esu geresnis, žinojau, kad galiu... O tai, kad prasileidau tą „lempą“, tėra maža klaidelė. Turėjau tai įrodyti visiems. Kad neliktų klaustukų. Momentai, kai esi palūžęs, silpnas, smegenys sako „Nebereikia, davai, baigiame, sustok!“, o tu save sugebi perlaužti ir pasakyti tam „Ne, nebūsiu tas, kuris nuleis rankas“, išlieka labai ilgai atmintyje. Kūnas silpnas, kvėpavimas sunkus, o tu eini į priekį, nes nori pergalės, nori visiems nušluostyti nosį, nes žinai, kad šiame pasaulyje yra žmonių, kurie trina rankomis iš laimės, kai tau nesiseka. O aš žinau, kad neleisiu jiems džiaugtis, nesuteiksiu jiems galimybės ploti iš džiaugsmo. Taip, jie patrynė rankomis, nes padariau klaidą, išmokau pamoką, bet ploti tokiems žmonėms aš neleisiu.
- Po rezultatų paskelbimo kalbėjotės su varžovu?
- Pamenu, kad priėjau prie jo kampo, kur buvo jo treneriai. Jie pasakė, kad tai buvo pelnyta mano pergalė. Nepamenu, ką jie sakė žodis žodin: „Tough fighter, big future...“ O Thomasas pakartojo, kad nusipelniau šios pergalės. O aš jam pasakiau, kad jis turi didelę širdį. Nes jaučiau, kad visą kovą jį spaudžiau, bet jis nesitraukė, ėjo į priekį, antrame raunde jis pasiekė savo tikslą, bandė toliau kažką daryti. Įdomiausia buvo, kai vienas iš trenerių priėjo ir man pasakė „Tu atsistojai po tokio smūgio? Neįmanoma, nesu matęs, kad kas nors po „dviratuko“ ir kelio į galvą atsistotų. Tu – nerealus“. Mano varžovas taip pat nesitikėjo, kad aš atsistosiu. Pasakiau jam, kad labai džiaugčiausi, jei jis rastų laiko ir galimybių atvažiuoti pas mus pasportuoti. Jis atsakė, kad būtų visai smagu. Tai tiek.
- Kada sužinojai, kas nutiko kojai?
- Kovos metu nesupratau, kad tai rimta. Supratau, kad kažkas yra blogai tik kitą dieną. Nes prieš tai galvojau, kad ji tabaluojasi dėl įtampos... Kovos pradžioje koja trakštelėjo. Skaudėjo, bet nekreipiau dėmesio. Maniau, kad tai ta tradicinė situacija: jei mušdamas kriaušę pajauti, kad skaudą blauzdikaulį, reiškia, reikia mušti, kol skausmas praeis... Kovos metu mušiau ta koja. Lyg viskas ir normaliai buvo, nulipau nuo ringo, nejaukiai jaučiausi, tačiau galvojau, kad tiesiog nikstelėjau. O kitos dienos ryte negalėjau kojos iškelti iš lovos. Kartais pajaučiu tokį skausmą, kad nesigėdiju ir surikti kaip mergaitė: sunkiausia yra atsisėsti į automobilį. Nuvažiavome į Kauną, mane apžiūrėjo ir pasakė, kad plyšę šoniniai kelio raiščiai. Gera naujiena yra ta, kad jie sugyja be operacijos. Tačiau reikia įsitikinti, kad nėra plyšę kryžminiai raiščiai. Siuntimą tyrimui aš turiu, bet... Nenoriu. Noriu tikėti, kad nėra jokių problemų su kryžminiais raiščiais.
- Grįžkime į rūbines prieš kovą...
- Galime grįžti pas mane namo, kai gulėjau lovoje ir jaučiau, kaip prakaituoja mano delnai, kojos.
- Kada paskutinį kartą tau taip yra buvę?
- Labai seniai. Panašiai jaučiausi, kai teko kovoti Maskvoje „United Glory“ turnyre (2012 metais, - aut.past.). vėliau taip pat jaučiausi prieš kovą su Vladimiru Minejevu (2014). Šis kovotojas buvo didelis išpūstas burbulas, apie kurį visi kalbėjo, kai tik pradėjau sportuoti. Čempionų čempionas. Perdegiau tąkart, bet vis vien laimėjau, nors pergalę teisėjai atidavė jam. Jis man pats po kovos pasakė „Jei nebūtume dabar Maskvoje – pergalė tavo“. Pasveikinau jį. Tai buvo pirmas kartas, kai žiūrovai nušvilpė savą... Jaudulys? Jis visada kiša koją. Kovoje su T. Bridgewateriu viską norėjau baigti vienu smūgiu, tačiau to padaryti nepavyko. Mane tarsi užspaudė... Tai yra vadinama priešstartiniu drugiu – kai emocijų yra per daug.
- Bet su patirtimi...
- Manai, su patirtimi jaudulys mažėja? Su kiekviena kova auga lygis, tavo vardas ir atsakomybė. Kai tai suvoki, negali sau leisti pralaimėti.
- Tu bijai ar negali sau to leisti?
- Manau, kad negaliu sau leisti pralaimėti. Suprantu, bet nesuvokiu to, kad jeigu būčiau pralaimėjęs, daugelis žmonių mane vis vien palaikytų: „Vis vien tu geriausias, vis vien tave mylime“. Tačiau aš niekada nenoriu būti tokioje situacijoje. Aš nenoriu, kad manęs gailėtų. Noriu būti tas, kuris kitam ploja per petį ir guodžia: „Nieko, sportuok, neapleisk to“. Noriu būti pavyzdžiu kitiems. O kaip juo būti, jei pats guli ant grindų? Taip, aš šįkart nukritau, bet atsistojau... Pratęsiau kovą.
- Tu dabar bandai ieškoti pasiteisinimo, nors niekas to iš tavęs nereikalauja... Plaki save už nokdauną.
- Ne, nesiteisinu. Taip, nukritau. Taip, mane tai graužia. Nenoriu teisintis. Aš konkrečiai graužiu save, kad nukritau. Bet graužiu save ne dėl smūgio... Aš negalėjau jam leisti net pagalvoti, kad jis gali tai man padaryti. Tačiau kontrolę paleidau likus kelioms dienoms iki kovos, pradėjau degti. Aš graužiu save, nes nesugebėjau su savimi susitvarkyti. Tik tiek. Ir dėl to kaltinu tik save. Dabar aš suprantu, kad galėjau daryti kažką kitaip. Nors nežinau, ką turėjau daryti. Bet tai yra mano problemos. Gal reikėjo prieš kovą apsigyventi viešbutyje, gal atsijungti nuo viso pasaulio ir tiesiog paskaityti knygą. Kažką reikėjo daryti... Degiau tris dienas. Jaučiau labai didelę įtampą. Turiu teisintis dabar prieš kažką? Ne. Prieš save? Gal turiu save kažkaip apgauti...
- Tu jau keturias dienas ieškai atsakymo, kas nutiko...
- Nes aš pergyvenu.
- Tavęs paties tai negąsdina?
- Žinai, aš tiesiog suprantu, kad su tuo aš turėsiu gyventi. Su savo graužatimi. Mane kiekvieną dieną tai lydi. Įsijungiu „Facebook‘ą“ – kokias naujienas aš matau? Vien apie kovas. Išeinu iš namų. Visi kalba apie tas kovas. Nuėjau į salę, niekas nieko blogo nepasako, bet vėl kalba apie kovas, varžybas. Visi sveikina, sako, kad jaudinosi, sako, kad esu visiems pavyzdys. Tarsi tai glosto savimeilę, bet viduje girdžiu garsų „Stop“. Nesu tas, kurį reikia glostyti. Padariau šūdą, turiu už jį ir atsakyti. Tik nežinau, prieš ką turiu atsistoti. Jaučiu tarsi sąžinės graužimą viduje. Žinojau prieš kovą, kad bus blogai, bet nežinojau, kaip man susitvarkyti.
Anksčiau knygą skaitydavau. Man tai padėdavo susitvarkyti. Kodėl šįkart nesusiėmiau? Nes bandžiau save perlaužti. Pasakiau sau „Ne, neskaitysiu“. Nesu mažas vaikas, privalau išmokti tvardyti save, savo emocijas ir mintis. Gulėjau lovoje ir nuolat sau kartojau „Negalvok, asile, negalvok. Vis vien galvoji?“ Nesąmonė gavosi. Pats kovojau su savimi.
- Laimėjai šią kovą?
- Ne. Nuvažiavau į areną ir pasijaučiau geriau. Aprimau. Susitelkiau. Prasidėjo kovos. Atrodė, kad viskas normaliai. Žinau, kad esu tarsi atskira valstybė Lietuvos kovų pasaulyje... Kitų klaidos nėra susijusios su manimi, nes esu visai kitame lygyje. Tačiau tada pralaimėjo Ričardas Kulis... Žiauru. Pradėjau apie tai galvoti. Spėjau pagauti tą emociją, nors visi kiti mūsų kovotojai atrodė gerai. Transliacija buvo paankstinta, viską darėme skubėdami: masažas, apšilimas... Atrodė, kad viskas gerai, susikoncentravau. Atrodė viskas super. Tačiau laukiau savo išėjimo, užgrojo muzika ir mane pradėjo taškyti, pradėjau šaukti. Net treneris pasakė „Tu nepradėk, raminkis!” Užsivedžiau. Viskas susidėjo į vieną ir tiesiog sprogo... Dar net nebuvau išėjęs į žmones. Ėjau į ringą kaip koks Super Sajanas. Būm. Degiau. Atrodė, kad jaučiau kiekvieną savo kūno molekulę. Nereali savijauta, tiek emocijų. Atrodo panašios emocijos buvo, kai gimė mano sūnus Ramiras... Aš nieko negalėjau padaryti. Nieko. Pasijaučiau toks mažas ir pažeidžiamas, nes aplink tiek daug visko vyksta.
Buvo puikus išėjimas į ringą: palaikymo komanda scenoje, gyvai atlikta daina, Remygos pagerbimas ir žmonės „Siemense“. Žmonės „Siemense“... Tai yra tokia didelė jėga. Manau, kad aš žinau, ką reiškia būti narkomanu, sėdinčiu ant heroino... Gauni tą dozę ir nesupranti, kas vyksta. Bet tau taip gera... Dabar su tavimi ramiai kalbamės, girdžiu, kaip veikia akvariumo filtras, bet prisimenu tą jausmą... Ir žinau, kad kažkur yra dar viena dozė, kurią aš gavau visai neseniai. Tai buvo „Overdosed“. Per daug... Vėl nuskridau mintimis į areną (juokiasi). Tai - žiaurus narkotikas. Net neįsivaizduoju, ką man reikės daryti, kai baigsiu sportininko karjerą ir to neliks.
- Jau apie tai pagalvoji?
- Kartais pagalvoju.
- Tu jau degi ir tuo?
- Žinai, aš viską taip atsakingai darau... Stengiuosi viską daryti profesionaliai, viską pagal grafiką. Tik tam, kad viskas būtų super. Per paskutinius tris metus galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek esu treniruočių praleidęs.
- O prisimeni laikus, kai buvai... vėjavaikiškesnis?
- Pamenu. Buvau be ateities vizijos. Tada buvo daug paprasčiau. Kovodavau Anglijoje, niekas apie mane Lietuvoje nežinojo. Nuvažiuodavau, sukovodavau per savaitgalį dviejuose ar trijuose turnyruose... Atveždavau vietiniams degtinės ir cigarečių, kad kelionė atsipirktų. Pinigus, kuriuos uždirbdavau, išleisdavau vietoje „šmutkėms“, nes buvo pigu. Ir viskas. Ai, dar po kovų užgerdavau iki paryčių su turnyro organizatoriumi, kuris vėliau nuveždavo mane girtą į oro uostą. Afigienai. Tai bent tobulas gyvenimėlis. Nieko nereikėdavo. Gyvendavau pas tėvus. Atklausydavau moralą, kad esu „bezdelnikas“ ir kiekvieną dieną save žaloju, kad man reikia eiti dirbti. Bet kaip tada buvo gerai (juokiasi). O dabar pats esu tėvas ir puikiai suprantu, ko tada iš manęs norėjo ir ką bandė man įrašyti į smegeninę. Tačiau mane tėvai bandė imti jėga. To daryti su manimi negalima, nes pas mane iškart įsijungia atbulinis bėgis: specialiai darydavau viską atvirkščiai. Gal ir su kovomis taip gavosi, nes tėvai buvo prieš... Norėjau kažką įrodyti.
- O dabar supranti, kad paaugliai žiūri į tave ir garsiai vienas kitam sako „Noriu būti Kuvalda“?
- Žinau, kad tokių yra. Stengiuosi, kad tokių būtų kuo daugiau. Noriu užauginti juos pats. Noriu būti to proceso dalimi. Noriu įkvėpti jaunus žmones.
- Ar jau buvai sutikęs nors vieną, apie kurį galėjai pasakyti „Matau jame save“?
- Jaunimo didžiausia problema yra ta, kad talentingas yra tinginys.
- Nes jis žino, kad yra talentingas.
- Taip. Dar viena problema: jie pradeda sportuoti, sudalyvauja varžybose, pasiekia tam tikrą lygį ir dingsta. Jiems atsibosta. Jiems įdomiau kompiuteris, rūkymas, mergų kadrinimas. Jie nesupranta, kad merginos pačios lįs, jei jie tęs savo darbą (juokiasi). Jie nesupranta, kad atidavę savo geriausius metus panoms, jie renka trupiniukus, kai ateityje gali gauti visą sausainį. Tiesiog reikia dirbti.
- Bet juk ir pas tave buvo laikas, kai žinojai apie savo talentą...
- Aš neturiu talento. Tikrai. Jei būčiau talentas, taip nedegčiau prieš kovą. Žinai, kur yra mano talentas? Užsispyrimas. Kažkada tai buvo tarsi „na zlo“, o vėliau tą pakeitė žodis „reikia“. Nėra kitokio atsakymo. Su treneriu A. Šipaila esame vienmečiai, tačiau iki šiol jam paskambinu ir paklausiu, ar galiu praleisti treniruotę. Jeigu jis juokaudamas sako „ne“, aš ir nepraleidžiu, nes „Šipaila pasakė „ne“. Pas mane šaldytuve dabar yra viskio butelis, atrodo, varžybos baigėsi, galiu leisti sau atsipalaiduoti, išgerti 40 gramų. Bet aš parašau žinutę A. Šipailai. Jis man atrašo, kad negalima. Viskas.
- Ar gali pasakyti, kuo fenomenalus yra treneris A. Šipaila?
- Jis yra detonavęs tiksinčią bombą. Ji tiksi, veikia. Ką jis padarė? Tai suvokia labai mažai trenerių Lietuvoje. Jis skiria dėmesį sportininkui. Kiekvienas augantis sportininkas reikalauja dėmesio. Tai A. Šipaila ir daro. Mechanizmas veikia, kartais pats pasilieku po treniruočių, pamatęs užsidegusį vaikį, aš jam pasiūlau padaryti vieną ar kitą pratimą. Po kurio laiko matau, kad po treniruočių su manimi pasilieka dar daugiau jaunų sportininkų. Rodyti dėmesį yra pats svarbiausias dalykas sporte. Kiekvienas sportininkas, nesvarbu, kiek jam metų, yra mažas vaikas. Jį reikia sūpuoti ant rankų, dainelę prieš miegą sudainuoti. Tik negauni dėmesio ir tau subinė... Visiems reikia dėmesio. Šį mechanizmą, kuris padeda vienas kitą auginti, ir sukūrė Andrius savo pavyzdžiu.
