Zarasai – kiek daug man reiškia šios septynios raidės. Septynios raidės, kuriose užaugau, svajojau, tikėjau ir veikiau. Ar maža buvau, ar didele esu – mintimis aš ten. Nors ir skiria mus 200 kilometrų – man tai ne riba. Tereikia užsimerkti ir aš esu Zarasuose.
Pirmiausiai pajuntu Zarasų kvapą – švelniai gaivų, atplaukiantį nuo ežerų, kurie yra miesto karūna, pasididžiavimas ir didžiausias turtas. Ir ne veltui. Juk aplink Zarasus išsidėstę it karoliai aplink kaklą net septyni ežerai. Didžiausi ir gražiausi iš jų keturi: miesto pietvakariuose telkšantis Zarasas, pietuose rymojantis Zarasaitis, pietryčiuose tįsojantis Baltas ir rytuose pūpsantis Griežtos ežeras. Netgi nuo tokios ežerų gausos Zarasų miestas kadaise buvo pavadintas Ežerėnais.
Nežinau kodėl, bet visų pirma įsivaizduoju Zarasuose esančią Zaraso ežero salą. Joje būdamas matai kone pusę miesto, kuris traukia savo žaluma ir iš tolo švytinčiais bažnyčios bokštais. Sala viliojanti, tvarkinga, jauki ir jautiesi lyg lopšy užliūliuotas vaikas. Einant gilyn gali sutikti porą scenų, kurios liudija, kad šioje vietoje vyksta įvairūs renginiai: nuo mažų koncertukų iki didelių festivalių. Neretas svečias bus ir šalia salos plaukianti valtelė su žveju. Grįžtu atgal – į salos pradžią, kur driekiasi auksinis paplūdimys. Žengiu tolyn per tiltą, kurio funkcija – jungti salos lopšį su Zarasais. Kopiu į statų kalną, kad aplankyčiau Sėlių aikštę. Žiūrint iš viršaus aikštė primena saulę: platus vidurys ir daug mažyčių atšakų. Tos atšakos – tai gatvės, išeinančios iš aikštės. Aikštė – lyg kultūrinis centras, suburiantis aplink save gimnaziją, savivaldybę, jaunimo centrą, kultūros namus, bažnyčią ir policiją. Viskas ,ko reikia, yra aplink Sėlių aikštę.
Ir dar mintimis lekiu pabūti ten, kur vienintelį kartą esu stovėjusi, tačiau paliko neišdildomą atsiminimą. Tai Zarasų apžvalgos ratas, neturintis analogo Lietuvoje architektūrinis statinys. Kadangi jis pastatytas net 17 metrų aukščio virš Zaraso ežero, galite įsivaizduoti, koks jausmas suveržia širdį ir akis. Jautiesi it Dievas, kurio galybėje visas ežeras, kuris ne tik geba eiti ežero paviršiumi, bet ir kyboti virš jo. Jautiesi laisvas kaip vėjo gūsis. O atsivėrusios panoramos grožis drėkina akis.
Atsimerkiu. Nors aš toli, bet širdyje – Zarasuose.
Ieva Juodelytė
