• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šių metų spalio 7 dieną Vilniuje pristatytas kelerius metus lauktas talentingo režisieriaus Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“. Prieš tai kino juostą matė Prancūzijos, Brazilijos, Izraelio, Gruzijos, Rusijos ir Lenkijos kino gurmanai.

43

Šių metų spalio 7 dieną Vilniuje pristatytas kelerius metus lauktas talentingo režisieriaus Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“. Prieš tai kino juostą matė Prancūzijos, Brazilijos, Izraelio, Gruzijos, Rusijos ir Lenkijos kino gurmanai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

REKLAMA

Manau, kad šis interviu kažkada bus aukso vertės, nes jo herojus – septyniolikmetis Jazuitų gimnazijos moksleivis Edvinas Goldšteinas. Šarūno Barto filme jam teko atlikti jauno kaimo vagišiaus vaidmenį. Vogdavo jis viską, net pomidorus iš kaimyno šiltnamio. O kartą, iš neturėjimo ką veikti, pavogęs brangų medžioklinį šautuvą, jis nukovė girtuoklį savo tėvą (arba patėvį). Likimas jo už tai, žinoma, neapdovanojo. Bėgdamas iš įvykio vietos vaikis buvo partrenktas prie ežerėlio užbaliavojusių jaunuolių mašinos. Įsivaizduojate, ką teko patirti pirmą kartą filme besifilmuojančiam aktoriui? Vaidmuo auksinis, pamatykite.

REKLAMA
REKLAMA

Filmo premjeroje pasirodė neįprastai daug teatro ir kino žvaigždžių. Kol prie sienelės visi įpratę fotografams pozavo drąsiai, septyniolikmetis Edvinas nejaukiai rietė pečius į priekį tarsi gintųsi nuo paparacių atakų.

- Vaidinti, parodyti kitas savo asmenybės spalvas ne artimiems, o visai nepažįstamiems žmonėms, rodos, reikia nemažai drąsos. Tačiau fotografuodamasis prie sienelės su kitomis žvaigždėmis, matėsi, kad labai jaudinotės. Kaip jautėtės, kai fotografai puolė blyksėti fotoaparatais?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Tai yra pirmasis filmas, kuriame man teko vaidinti. Tai ganėtinai nejauku. Nesu įpratęs sulaukti tiek dėmesio. Nesitikėjau, kad susirinks šitiek žmonių.

- Ar nepavydėjo draugai, sužinoję, kad vaidinsite filme?

- Draugai nežino. Bent jau dauguma. Nelabai skelbiausi, nemačiau reikšmės. Norėjau, kad filmo pamatyti eitų tie, kas domisi kinu, ne tik dėl manęs. Tai dėl to ir nesakiau. O, kai matysiu save filme, vienintelė mintis suksis – kad kitų nenuvilčiau.

REKLAMA

- Savo gyvenimą jau siejate su kinu?

- Na, norėčiau...

- O kas mokykloj geriausiai sekasi?

- Niekas nesiseka, dažniausiai. Esu truputį tinginys...

- Kaip tėvai reagavo į jūsų nutarimą vaidinti?

- Tėvai labai džiaugėsi. Jie visada mane labai palaiko.

- Kaip manote, kodėl režisierius šiam vaidmeniui pasirinko būtent jus?

- Neįsivaizduoju. Tiesiog, lankiau teatro būrelį ir vieną dieną atėjo Jurga... Nelabai supratau kur, bet visos merginos ėjo užsirašinėti kažkur. Galiausiai, vis tiek nuėjau ir irgi užsirašiau. Po pusmečio man paskambino ir pasakė, jog, tikriausiai, teks filmuotis. Aš dar tuo nepatikėjau ir, pamenu, kai grįžau namo, kas penkias minutes tikrinau telefoną ir žiūrėjau, ar iš tikrųjų man skambino, ar man tiesiog pasivaideno. Na, labai džiaugiausi.

REKLAMA

- Kai kurie pradedantys aktoriai neretai atrodo lyg vaidintų, kad vaidina. Ar vaidinant pastebėjote, kad scenos po daugiau nei kelis kartus perfilmuojamos? Ar gaudavote pastabų?

- Nebūdavo, kad labai dažnai perfilmuotų. Na, gal viena kita scena užkliūdavo ir ją labai daug kartų kartodavome. Tačiau, dažniausiai, tik keli dubliai būdavo.

- Kokius jausmus išgyvenote pirmą kartą filmuodamasis?

- Manau, kad po filmavimų tapau net truputį uždaresnis.

- Sunku buvo išeiti iš vaidmens?

- Na, man išvis nebuvo pasakyta, koks tas vaidmuo turi būti, kaip aš turiu vaidinti. Viskas susiformavo bėgant laikui. Be to, manau, kad kiekviename vaidmenyje žiūrovai mato tai, ką jie nori matyti. Kiekvienas įžvelgia kažką kitoniško.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kur save aktorinėje srityje dar norėtumėte patobulinti?

- Būtų visai neblogai tapti komunikabilesniu. Norėčiau gebėti labiau bendrauti.

- O kaip mokykloje sekasi?

- Filmavimų metu teko praleisti labai daug pamokų. Nuo mokytojų vis gaudavau velnių.

- Nes niekam nesakėte, kad filmuojatės...

- Ne, ne... Kai kurie mokytojai žino, kai kuriems tiesiog privalėjau pasakyti. Kai kurie kreivai pažiūrėjo ir, matėsi, nelabai patikėjo. Tačiau kiti labai palaikė.

- Kaip teisinotės tiems, kurie nežinojo?

- Tėvai rašydavo raštelius arba išvis nesiteisindavau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų