Japonijos mokslininkai, inžinieriai ir architektai pasižymi gana savitu ir išskirtiniu požiūriu į Žemės, Mėnulio ir artimojo kosmoso įsisavinimą. Tenka pripažinti, jog dauguma jų siūlomų ar jau vykdomų projektų ambicingumu ne tik lenkia daugelį kitų valstybių, bet ir yra sunkiai suvokiami žmogaus protui.
Beje, daugumą šių gigantiškų savo mastais projektų šiuo metu kuria Japonijos statybų korporacija "Shimizu". Žinoma, egzistuoja tam tikrų abejonių, jog šių planų atskleidimas visuomenės informavimo priemonėse yra ne kas kita, kaip savotiška viešųjų ryšių akcija - sėkmingas žingsnis, siekiant pritraukti dėmesį į pačią kompaniją ir jos veiklą. Tačiau vis gi šiuos projektus vertėtų panagrinėti detaliau. Iš viso "Shimizu" specialistai yra parengę 7 megaprojektus, kurių paskirtis - Žemės, Mėnulio ir artimojo kosmoso įsisavinimas. Kiekvienas iš jų "užburia" vaizduotę.
Pirmasis projektas - megapoliams skirtas "Geo tinklas" ("Geo-Grid"). Jei kalbėtume tiksliau, šis sumanymas daugiau orientuotas į Tokiją - itin tankiai ir net per daug apgyvendintą miestą. Pasiūlymas susiveda į tai, kad ištisa eilė funkcinių miesto kvartalų turėtų būti perkelta po žeme. Tokių "stočių" tinkle galėtų atsidurti parduotuvės, ofisai, prekybiniai centrai, viešbučiai, geležinkelio stotys. O atlaisvintą vietą siūloma naudoti žaliosios augmenijos zonoms sukurti. Kai kurie specialistai teigia, jog tai - sprendimas, į kurį ateityje teks atsižvelgti visų didžiųjų miestų gyventojams.
"Aqua-Net" - projektas, kurio tikslas - dykumose sukurti dirbtinių ežerų tinklą. Ežerai būtų užpildomi jūros vandeniu, o juose esančiose dirbtinėse salose gyventų žmonės
Antrasis projektas - dykumoms skirtas "vandens tinklas" ("Aqua-Net"). Šio sumanymo esmė - dykumų teritorijoje sukurti dirbtinius kanalais tarpusavyje susietus ežerus, kurių lygis sutaptų su jūros lygiu. Juos siūloma užpildyti sūriu pasaulinio vandenyno vandeniu. Patys vandens telkiniai turėtų būti nutolę vienas nuo kito per 150km, jų skersmuo turėtų siekti 30km, o gylis - 30m. Teigiama, jog toks tinklas ženkliai padidintų oro drėgmę, sumažintų aplinkinių teritorijų temperatūrą ir taip sukurtų palankesnes sąlygas ten gyventi tiek žmonėms, tiek gyvūnams ir augmenijai. Ežeruose būtų galima pramoniniu būdu auginti visą įmanomą jūrų florą ir fauną, o ežeruose esančias dirbtines salas būtų galima apgyvendinti naujakuriais.
"Mega-City" - permatomoje piramidėje patalpintas miestas-dangoraižis
Trečias projektas - piramidė-megamiestas "Mega-City". Tai būtų kolosalus savo mastais dangoraižis, po kurio stikliniais kupolais galėtų gyventi iki milijono žmonių. Struktūra būtų konstruojama naudojant tvirtų ir lengvų medžiagų (pageidautina anglies pluoštu sutvirtinto plastiko) karkasą. Piramidės aukštis turėtų siekti 2km aukštį, o pagrindo plotas turėtų sudaryti 8 kvadratinius kilometrus. Viduje būtų talpinama viskas, ką paprastai galima rasti dideliuose miestuose, pradedant gyvenamaisiais kvartalais, baigiant verslo centrais ir parkais. Visos būtinos komunikacijos, tokios kaip vandentiekis ir ryšio linijos, būtų paslėptos tuščiaviduriuose karkaso vamzdžiuose. Permatomas megapolio-piramidės "kiautas" sudarytų sąlygas Saulės šviesai patekti net į pačius giliausius pastato aukštus. Beje, tai ne pats aukščiausiais japonų sugalvotas pastatas - anksčiau esame publikavę straipsnį apie net 4 km aukščio gigantą.
"Green Float" - vandenyne plaukiojantis miestas
Dar vienas futuristiškas "Shimizu" projektuotojų sumanymas - pastatyti miestus, kurie galėtų plaukioti Ramiojo vandenyno paviršiuje, šilto klimato platumose. "Green Float" miestai savo forma primintų gigantiškus lelijų lapus, virš kurių kiltų šių augalų žiedus primenantys pastatai. Kiekvieną tokį pastatą inžinieriai regi kaip kilometro aukščio pastatą. Jų apatinėje dalyje turėtų atsirasti žemės ūkio ir pramonės įmonės bei ofisų patalpos, gebančios talpinti apie 10 tūkstančių darbuotojų, o viršutinė bokšto dalis turėtų talpinti gyvenamuosius "kvartalus" 30 tūkstančių gyventojų. Daroma prielaida, jog būtent šiuose daug Saulės šviesos gaunančiuose regionuose didžiausią naudą teiktų būtent žemės ūkio veikla. Dar 10 tūkstančių žmonių galėtų apsigyventi "didesnio prestižo" rajonuose, žalia augmenija apsodintuose tokio plaukiojančio miesto krantuose.
Aptardami kitus sumanymus, šiek tiek nutolsime nuo Žemės: penktasis megaprojektas - žemoje planetos orbitoje skriejantis kosminis viešbutis. Jo 64 kambarių gyventojai galės mėgautis įvairiomis pramogomis - gyvenimu ir judėjimu sumažintos gravitacijos aplinkoje, įspūdingais Žemės ir žvaigždėmis nusėto dangaus peizažais ir kitais panašiais sumanymais. Visos patalpos, įskaitant 40 aptarnaujančiam personalui skirtų kambarių, bus išdėstytos išilgai apskritimo formos konstrukcijos perimetro. Konstrukcijos skersmuo turėtų siekti 140 metrų. Susijungimo su atvykusiais iš Žemės erdvėlaiviais šliuzas būtų atskirtas nuo gyventojų 240 metrų ilgio lifto šachta. Besisukdama aplink savo ašį, stotis sukurtų dirbtinę gravitaciją, kuri prilygtų 0,8 žemiškosios traukos. Energija viešbutis visiškai apsirūpintų naudodamas Saulės baterijas.
Tačiau "Shimizu" inžinierių minčių polėkis neapsiriboja vien tik planetos orbita. Pavyzdžiui, Mėnulyje siūloma atydaryti dar egzotiškesnio poilsio mėgėjams skirtą nuolat apgyvendintą bazę. Tam tikslui įgyvendinti pasiūlytas įdomus principas: bazė turėtų būti surenkama vietoje, naudojant unifikuotus šešiabriaunius blokus, kurie, esant poreikiui, bus sujungiami vienas su kitu tiek horizontalioje, tiek vertikalioje plokštumoje. O ir patys blokai teoriškai turėtų būti gaminami iš betono, kuris būtų ruošiamas čia pat vietoje - Mėnulyje.
Orbitinis viešbutis
Paskutinis eilėje, tačiau tikrai ne mažiau ambicingas projektas - "Mėnulio žiedas" ("Luna ring"), kuris Žemės palydovą pavers viena neįtikėtinai didele Saulės jėgaine. Mėnulį ties ekvatoriumi siūloma apjuosti žiedu, sudarytu iš daugybės fotogalvaninių elementų. Žiedo ilgis turėtų sudaryti apie 11 tūkstančių kilometrų, o plotis - kelis kilometrus. Tiesa, jei toks projektas pavyktų ir jei būtų toks poreikis, ateityje žiedo plotis būtų padidintas iki 400 kilometrų.
Saulės energija bus transformuojama į elektrą ir perduodama kabeliais į paskirstymo centrus, kurie bus išdėstyti nuolat į Žemę atsitukusioje palydovo pusėje. Iš čia energija mikrobangų lazerio pavidalu bus siunčiama mums. Tokie lazeriai nėra naujovė, vienintelis klausimas - kaip tokio masto energetikos kompleksus pastatyti ir aptarnauti. Antžeminėse priėmimo stotyse spinduliai bus gaudomi specialiomis antenomis ir vėl verčiami į elektrą, arba skaidys vandenį į deguonį ir vandenilį.
Šiuo metu inžinieriai teigia, jog statant tokias jėgaines, esminį vaidmenį turėtų atlikti nuotoliniu būdu iš Žemės valdomi robotai. Jie turėtų išlyginti vietovės paviršių, sukonstruoti pamatus, sumontuoti reikiamą techniką. Norint iš arti stebėti tokią elektroninių statybininkų "armiją", turėtų pakakti vos vieno ekipažo astronautų. Be abejo, tokiam gigantiškam projektui teks išspausti viską, ką galima iš pačio Mėnulio - vandenį, energiją, kurą ir statybines medžiagas.
Nuolatinė bazė Mėnulyje - menininko koncepcija. Bazės pagrindas - unifikuoti šešiabriauniai blokai
Pagal "Shimizu" specialistų skaičiavimus, tokia stotis artimiausioje ateityje leistų patenkinti visus žmonijos poreikius energijai. Be to, tai leistų mums perkelti didžiają energetikos infrastruktūros dalį už planetos ribų, Žemėje paliekant tik rezervinius šaltinius. Mėnulis, kuriame sąvoka "oro sąlygos" kaip ir neegzistuoja, galėtų stabiliai tiekti Saulės energiją - ištisą parą, ištisus metus.
"Luna Ring" pavers Mėnulį viena gigantiška Saulės jėgaine, kuri teoriškai sugebės patenkinti visus žmonijos poreikius energijai
