Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikto tarptautinio tyrimo duomenys rodo, kad Lietuva – viena iš pirmaujančių Europos šalių pagal patyčių paplitimą tarp mokinių, kurioje net 70 proc. mokinių patiria patyčias ir beveik toks pats skaičius patys tyčiojasi iš kitų. Patyčios pasiekusios tokį mąstą, kad pradedame kalbėti apie įsigalėjusią patyčių kultūrą.
Rasa Uždavinytė, Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistė, komentuodama emocinio smurto (patyčių) problemą tarp mokinių, teigia, kad telefoninės psichologinės pagalbos tarnybos ,,Vaikų linija” duomenimis Lietuvoje vaikų, patiriančių emocinį smurtą mokyklose, procentas yra labai aukštas. Akivaizdu, kai kalbame apie tokio masto reiškinį, suprantama, kad toks didelis skaičius vaikų niekada nepateks pas specialistus, psichologus, kad kiekvienam vaikui būtų suteikta individuali pagalba. Reikia ieškoti būdų ir priemonių, kurios gydytų ir paveiktų ne vaikus, o visą aplinką, tarpusavio santykius bei bendravimą tarp suaugusiųjų, bendravimų tarp vaikų ir t.t.”, - teigia ji.
,,Vaikų linijos” vadovo R. Povilaičio ir psichologės J. Valiukevičiūtės atliktas tyrimas 2006 metais apie patyčias mokyklose, parodė, kad 90 procentų moksleivių patyčias patiria koridoriuose, 76 procentai – mokyklos kieme ar teritorijoje, 73 procentai – klasėse pertraukų metu, valgyklose – 61 procentas, 32 procentai – tualetuose.
Didelį susirūpinimą kelia tai, kad vaikai patiria patyčias mokykloje ir patys tyčiojasi iš kitų, nes nemoka kitaip apsiginti. Patyčios kenkia ne tik jį patiriantiems asmenims, bet ir visai mokyklos aplinkai, nes sukelia baimę ir nesaugumą, kas prieštarauja ugdymo institucijos tikslams
Smurtas kyla dėl gėdos ir pažeminimo jausmo. Kito pažeminimas padeda vaikui pasijusti stipresniu, vertingesniu. Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje jie sulaukia per mažai meilės, šilumos, gali pradėti naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad ,,esu kažko vertas”.
Šeimos įtaka vaiko agresyvumui ir polinkiui tyčiotis yra labai didelė. Galima išskirti keletą veiksnių, didinančių šeimos poveikį vaiko agresyviam elgesiui: tvirto prieraišumo prie vaikui svarbių asmenų per pirmuosius 3 gyvenimo metus nebuvimas; vaiko poreikių ignoravimas, suaugusiųjų priežiūros stoka; palankus šeimos požiūris į agresyvų elgesį. Tam pritaria ir R.Uždavinytė: „visų pirma derėtų pasakyti, kad vaikai atkartoja tėvus, jų elgesio modelius ir toks smurtas neegzistuoja pats savaime be priežasčių. Taigi vaikų elgesys atspindi tam tikras elgesio formas, egzistuojančias visuomenėje. Bet tai yra tik vaikų psichologinio smurto užuomazgos ir šaltinis, psichologinis smurtas toliau plinta, jeigu laiku nesiimsime prevencinių priemonių ir nebandysime su tuo kovoti ir apsaugoti vaikų nuo žalingos aplinkos. Juk dažnai esame linkę užsimerkti ir preziumuoti, jog tai normalu, nes ,,visi vaikai taip elgiasi”.
Pastebima, kad skriaudėjais dažniau būna vaikai su impulsyviu temperamentu, rečiau jaučiantys kaltę, pasižymintys empatijos stoka, dažniau fiziškai stipresni ar agresyvesni, turintys didesnį valdžios poreikį. Tačiau tai, kokiu mastu klasėje ar mokykloje pasireikš patyčios labiausiai priklauso nuo aplinkos veiksnių – mokyklos klimato, tvarkymosi su agresyviu elgesiu būdų.
Smurtą patyręs vaikas jaučiasi nedrąsus, neryžtingas, vis rečiau laisvai išsako savo nuomonę. Vaikai kenčiantys nuo patyčių jaučiasi liūdni, išgyvena nerimą ir baimę, pradeda vengti mokyklos. Tikėtis, kad patyčių pasekmės nebus labai skaudžios, galima tik veikiant apsauginiams veiksniams – šeimos palaikymui, socialiniams įgūdžiams, pedagogų paramai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurtą patyrusių vaikų elgesys dažniau būna antisocialinis, agresyvus. Tokios pasekmės daro įtaką asmenybės pakitimams ir gali pasireikšti visą tolesnį vaiko gyvenimą.