Kelionės pradžia žadėjo gerą laiką – puiki nuotaika, geras oras ir po ratais besivyniojantis asfaltas. Kadangi visų automobilių amžius buvo virš 30, o kai kurių jau net 40 metų, važiavimo greitis nebuvo didelis ir siekė apie 80km/val. Jau privažiavus Lomžą, salantiškių ekipažui prasidėjo problemos su stabdžiais. Kadangi važiavo technikos entuziastai, pradžioje neatrodė, kad problema rimta ir neįveikiama. Tačiau po 4 valandų bandymų sutvarkyti stabdžius, buvo nuspręsta važiuoti toliau 4 ekipažams, o salantiškiai liko laukti draugų pagalbos. Po poros valandų vilkaviškiečiai atvežė trūkstamą detalę, padėjo sutvarkyti automobilį ir moskvičius toliau išdidžiai riedėjo Lenkijos keliais. Tuo metu likę keturi ekipažai judėjo toliau. Kelionė klostėsi puikiai, net nežiūrint pastoviai remontuojamų Lenkijos kelių. Varšuvą pasiekėme per patį piką. Seniems automobiliams įveikti šiuolaikinius karščius buvo ganėtinai sunku, todėl teko stoti ir aušinti variklius. Pailsėjus patiems ir pailsinus automobilius keliauta toliau, šiek tiek klaidžiojimų ir vėlai vakare stojame nakvynei netoli Vroclavo.
Iš ryto kitas lietuvių moskvičius ožiuojasi, pradeda kosėti, netraukti, čiaudėti. Problema greit nustatoma, reikalinga detalė randama, 15 minučių darbo ir kelionė tęsiama toliau. Po kelių valandų kelio kertame sieną kur mus maloniai sutinka pasienietis ir paaiškina, kad mūsų jau laukia. Tikrai keistas jausmas, kai iš visų važiuojančių automobilių stabdo tik mus ir paaiškina, kad mūsų jau ieškojo ir prašė sutikti. Šaunūs tie čekų pareigūnai.
Susitinkame su renginio organizatoriumi Pavel Adamek, Čekijos Moskvich klubo nariu ir pedalais minamų automobiliukų savininkų vienytojas. Čia sutinkame ir salantiškius, kurie važiavę be nakvynės aplenkė mus ir buvo jau vietoje kai mes atvykome. Trumpas pasivažinėjimas moskvičiais po Lenkijos kurortinį miestelį, pasirodome publikai, pristatomas rytdienos renginys, aplankome žaislų muziejų ir judame atgal į Nachodą įsikurti nakvynei. Vakare susipažinimo vakaras, ragaujame čekiškas dešreles ir alų.
Šeštadienio rytas – atsikeliame, apsitvarkome ir judame į pagrindinį renginį, dėl kurio čia ir atvykome. Renginio vieta – pats Nachodo centras. Dalyvavo beveik 20 Moskvič markės automobilių ir daug didesnis skaičius pedalais minamų automobiliukų, kurių dauguma taip pat moskvičiukai.
Renginys sukėlė ne mažą susidomėjimą, buvo daug žmonių atvykusių pažiūrėti istorinių Moskvič markės automobilių bei sudalyvauti ar stebėti vaikų varžybų. Ypač daug emocijų sukėlė vaikų pasirodymas, kur vaikai dalyvavo slalomo, greičiausio, gražiausio, autentiškiausio ir dar daug kitų nominacijų. Visi vaikai buvo apdovanoti, nei vienas neliko nuskriaustas ar pamirštas. Suaugę irgi gavo prizų – seniausias dalyvis, iš toliausiai atvažiavęs dalyvis ir kitos nominacijos. Po renginio važiuojame apžiūrėti centrinės Nachodo pilies, įvažiuojame į patį pilies kiemą. Dar nėra tekę su istoriniu automobiliu būti istoriniame objekte. Mūsų kelionės metu mus lydėjo Martin Adamek, Pavel Adamek sūnus, kuris buvo puikus gidas. Vėliau judame apžiūrėti bunkerių, kurių tik pora atstatytų, kiti sunaikinti vokiečių armijos antro pasaulinio karo metu. Apžiūrėję muziejų, pasivaikščioję po bunkerius – važiuojame į aukštai ant kalnų esantį restoraną. Užlipus į šio restorano bokštą panorama nuostabi, deja visko apžiūrėti negalėjome nes tuo metu vyko uždaras vakaras, todėl negalėjome patekti į visas patalpas. Judame atgal į nakvynės vietą.
Sekmadienį estų ekipažai važiuoja apžiūrėti Škodos muziejaus, kuris kaip pasakojo čekai atsinaujino, bet ankstesnis variantas buvo labiau visiems patikęs. O lietuvių ekipažai važiuoja į Adršpadų uolyną. Įspūdingo grožio ir dydžio uolos, akmenys, tarpekliai, puikiai praleidžiame laiką. Pakeliui dar aplankome konstruktorių ir popierinių figūrų muziejus. Vėliau dar aplankome XIX a. laikų restauruotą pramoninį vandens malūną. Vakare grįžę keliaujame pas Pavel Adamek į svečius kur esame svetingai priimami ir gausiai vaišinami.
Pirmadienis visi ruošiamės kelionei namo. Estai planuoja grįžtant apžiūrėti Tatra muziejų, o mes planuojame važiuoti apžiūrėti aukščiausios Čekijos viršukalnės „Sniežka“. Važiavimas kalnuotomis vietovėmis nesukėlė jokių problemų trisdešimtmetį perkopusiems moskvičiams. Pakylame į kalno viršūnę, pasivaikštome, nusifotografuojame ir judame atgal. Prieš akis kelias namo ir tik virš tūkstančio kilometrų. Ką gi kelionė atgal klojasi labai sklandžiai, Lenkiją naktį tiesiog perskrendame be jokių kamščių, grūsčių. Antradienį ryte pasiekiame Lietuvą, 17h kelio ir mes jau tėvynėje.
Grįžus iš kelionės liko nepaprastai geri įspūdžiai, naujos pažintys ir patirtys. Labai buvo džiugu matyti kaip čekai saugo ir prižiūri istorinius automobilius. Kaip Čekijoje ir Estijoje yra Moskvich klubai. Estai savo renginiuose sulaukia apie 40 Moskvich markės automobilių. Deja Lietuvoje tėra pavieniai entuziastai, tikimės, kad entuziazmas prižiūrėti, restauruoti, keliauti Moskvičiais nemažės ir mūsų gretos didės.
Už kelionės įspūdžius dėkojame Vytautui Meškuočiui.
