Šiuolaikiniame sporte itin ryškios elitarizmo tendencijos. Sporto erdvę kėsinasi užkariauti milijardierių žaisliukais tapusios ekipos. Tai ypač aišku tapo šiemetinėje UEFA Čempionų lygoje, kurios finale susigrūmė Romano Abramovičiaus bei Malcolmo Glazerio finansinių imperijų žaisliukais tapę Londono „Chelsea“ bei „Machester United“ klubai.
Šiandieniniame sporte gilėja praraja tarp turtingų klubų ir masės dėl išlikimo kovojančių ekipų. Tai pirmiausia turėtų būti siejama su nelygiu pajamų pasiskirstymu. Štai kalbėdamas apie futbolo ateitį Senajame žemyne UEFA prezidentas Michelis Platini atkreipė dėmesį, kad pamatinėms šio sporto vertybėms šiandieniniame pasaulyje iškilęs didelis pavojus. Jo nuomone, pavojus kyla europinio sporto modeliui, kurio svarbiausios vertybės yra finansinis solidarumas bei varžybų atvirumas, t.y. galimybė komandoms patekti bei iškristi iš turnyrų.
M.Platini nuomone, sportas, ypač futbolas, Europoje ilgą laiką tarnavo kaip socialinės bei kultūrinės integracijos įrankis, o stadionas tapdavo įvairių etninių, religinių bei socialinių grupių raiškos vieta. Tačiau pastaruoju metu sporte ėmus vyrauti stambiojo verslo interesams, pamatinėms vertybėms kilo pavojus. Visų pirma tai siejama su turto koncentracija kelių turtingiausių futbolo lygų bei kelių superkomandų rankose.
Antra, grėsmė kyla ir dėl mėginimų futbolą ir apskritai visą sportą paversti tiesiog šou, vartotojiškos visuomenės geidžiama preke, atsieta nuo bet kokios istorijos, vietos ar identiteto. Pelno siekimas, o ne troškimas laimėti tampa pirminiu daugelio klubų interesu. Prekės ženklais tapusios galingiausių lygų ekipos globalizacijos bei jos lemiamos naujųjų technologijų plėtros padedamos stengiasi užkariauti visą sporto erdvę.
Didysis penketas
Pasaulio politikoje egzistuoja labiausiai industrializuotų valstybių klubas G-7, prie kurio dar yra prisijungusi Rusija. Vertindami Europos futbolą galime kalbėti apie G-5 - turtingiausių Senojo žemyno futbolo lygų aljansą, kuriam tenka didžioji iš futbolo gaunamų pajamų dalis. Galime kalbėti ir apie G-14 - galingųjų futbolo klubų („Milan“, „Manchester United“, „Real“ ir pan.) grupuotę, organizuotai ginančią savo interesus. Tiesa, ši klika greitai nustos egzistuoti mainais į milžinišką pinigų injekciją. Klubams, kurių žaidėjai atstovaus nacionalinėms rinktinėms pasaulio ar Europos čempionatuose, UEFA bei FIFA per ateinančius šešerius metus atseikės net 252 mln. dolerių.
Net neverta abejoti, kad didžioji šio pyrago dalis atiteks būtent G-14 grupę sudarantiems klubams. Praėjusiais metais paskelbta audito bendrovės „Deloitte“ ataskaita atskleidė, kad 53 proc. Europos futbolo rinkos pajamų sutelkta penkiose didžiosiose žemyno lygose - Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje bei Italijoje. Jei pridėsime žemesnes šių valstybių futbolo lygas, tai pajamų koncentracija šio didžiojo penketo rankose sieks net 68 proc. Negano to, šių šalių futbolo lygose vyrauja aristokratai - milijardierių žaisliukais tapę klubai: Romano Abramavičiaus „Chelsea“, Glazerių šeimos valdomame „Machester United“, Massimo Moratti Milano „Inter“ ar Silvio Berlusconi‘o „AC Milan“. Sąrašą dar be vargo būtų galima tęsti.
Prie turtingųjų hegemonijos įtvirtinimo prisideda ir mažuosius klubus „apvogusi“ Bosmano taisyklė, kuri atvėrė kelią jauniems talentams be jokių kliūčių išvykti iš juos „užauginusių“ klubų. Įsigaliojus šiai taisyklei pamažu ėmė skęsti toks legendinis klubas kaip Amsterdamo „Ajax“, tapęs ne kuo daugiau, o tik talentų gamybos mašina Europos futbolo oligarchijai. Prie hegemonijos prisideda ir UEFA čempionų lygos pinigų paskirstymo sistema. Pagal UEFA nuostatas 75 proc. už televizijos transliacijų teises bei komercinius sandorius gautų lėšų (ne daugiau kaip 530 mln. eurų) yra paskirstomi Čempionų lygoje dalyvaujančioms komandoms. Likę 25 proc. skiriami UEFA organizacinėms bei administracinėms išlaidoms ir tik menka dalis išmokama šalių lygoms, kurios neturi atstovų pagrindiniame Europos turnyre. Papildomai pinigų skiriama ir už naujas UEFA pasirašytas televizijos transliacijų bei komercines sutartis. Šiais metais UEFA tikisi išdalyti 824,5 mln. eurų. Skirstant pajamas atsižvelgiama į kiekvienos valstybės televizijos rinkos dydį - dar vienas aspektas, liudijantis didžiųjų futbolo lygų naudai.
Tad Anglijos arba Ispanijos klubas, iš turnyro iškritęs anksčiau nei, tarkime, Portugalijos ekipa, vis viena gaus daug daugiau lėšų. Prieš kelis sezonus net 32 proc. Madrido „Real“ futbolo klubo pajamų buvo gauta iš Čempionų lygos varžybų. Portugalijos „Porto“ su Edgaru Jankausku buvo paskutinis mohikanas, 2004 metais sugebėjęs įsiterpti tarp turtingiausių futbolo lygų atstovų, pastaruoju metu dalyvaujančių Čempionų lygos varžybose. Tačiau už pergalę jie gavo vos pusę tos pinigų sumos, kurią susišlavė didesne televizijos transliacijų rinka pasigirti galintis „Manchester United“. Prieš tai paskutinį kartą komanda, nepriklausanti didžiajam penketui, Čempionų lygą buvo laimėjusi 1995 metais. Tuomet triumfavo „Ajax“.
ULEB demagogija
Dar liūdnesnė padėtis oranžinio kamuolio arenoje. Mažųjų valstybių, tokių kaip Lietuva, komandos nepajėgios finansinėmis galimybėmis varžytis su didžiųjų valstybių ekipomis. Lietuvos krepšinio žvaigždžių namie nesulaikysi, tačiau šaliai įstojus į Europos Sąjungą išvyksta ir vidutinio lygio žaidėjai. Priežastis aiški - lietuviai ES daugiau nebelaikomi legionieriais, o užsienio ekipos jiems geba mokėti kur kas daugiau nei vietinės komandos. Geriausi legionieriai taip pat be vargo perperkami. Puikiausias pavyzdys - Kauno „Žalgirio“ atrastas Lorenas Woodsas.
Tad mažiems klubams belieka kelios išeitys -ugdyti jaunus talentus ir vėliau juos parduoti, kaip daro Belgrado „Partizan“, žaisti legionierių rinkoje ir bandyti atrasti naujų talentų, kuriuos anksčiau ar vėliau perims turtingesnės ekipos, arba pasikliauti arti karjeros saulėlydžio esančiais veteranais, vis dar galinčiais sužibėti. Nereikia pamiršti dar ir to fakto, kad dalis pajėgiausių Senojo žemyno krepšinio ekipų gauna nemenkas injekcijas iš futbolo ekipų uždirbamų pinigų: „Barcelona“, Madrido „Real“ ir kt. Dar viena aplinkybė, užkertanti mažų valstybių krepšinio klubams kelią į elitą, yra ydinga ULEB politika, kai didesnis dėmesys skiriamas šalies rinkos dydžiui ir su tuo susijusioms pajamoms, o ne sportiniam principui.
Rezultatai įrodo, kad Lietuva verta dviejų vietų Eurolygoje, tačiau ekonominiai motyvai lemia, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ kitą sezoną bus priverstas grįžti į žemesnio kalibro ULEB taurės varžybas. Vietoje Vilniaus ekipos Eurolygoje ir toliau šmėkščios tokie nevykėliai, kaip vos kelerias rungtynes per sezoną teįstengiančios laimėti Prancūzijos ekipos ar 36 taškus per varžybas tesugebantys įmesti vokiečiai. Ilgalaikiai kontraktai su klubais, kuriuos taip gina ULEB vadovas Jordi Bertomeu, yra aiškiausias sportinio principo pažeidimas.
Demagogiški teiginiai, kad jie padeda klubams geriau planuoti biudžetą bei pritraukti daugiau rėmėjų, slepia vieną esminę ydą - Eurolygoje nežaidžiančių klubų žlugdymą. Vietos elitiniame turnyre keleriems metams netekusiems klubams sunkiau prisivilioti aukštesnio lygio žaidėjų ar dosnesnių rėmėjų, kurie netenka galimybės reklamuotis Eurolygos varžybų metu. Taip kuriamos sąlygos šalies čempionate vyrauti vienam ar keliems klubams. Čempionate hegemoniją užsitikrinęs klubas savo ruožtu be jokio vargo pasirašo naują kelerių metų kontraktą su ULEB ir vyravimas tęsiasi.
