Tačiau vadinamoji Senoji Europa, atrodo, netrykšta noru rimtai gadinti santykius su Maskva, ypač kai kalbama apie jos ekonominius (taip pat energetinius) interesus. Kartu susidaro įspūdis, kad Vokietijos ir Prancūzijos politiniame-ekonominiame elite yra grupių, kurios kryptingai žlugdo transatlantinę vienybę, (ne)tiesiogiai stiprindamos Maskvos pozicijas Europoje. Tačiau apie viską iš eilės.
Žinia, kad amerikiečių specialiosios tarnybos klausėsi A. Merkel telefono, tapo Vašingtono ir Berlyno santykių atšalimo pradžia. Tuomet JAV prezidentas B. Obama buvo priverstas viešai uždrausti savo žvalgybai sekti sąjunginių valstybių lyderius. Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suvienijo Berlyno ir Vašingtono pozicijas. Tačiau jau jos pradžioje buvo galima pastebėti įdomių niuansų, verčiančių manyti, kad ne visi Vokietijoje patenkinti stiprėjančia transatlantine vienybe.
Pavyzdžiui, šių metų gegužės pradžioje A. Merkel nuvyko į Ameriką su oficialiu vizitu. Per susitikimą gegužės 2 d. valstybių lyderiai sutarė sugriežtinti sankcijas prieš Maskvą, jeigu ji sukels grėsmę prezidento rinkimams Ukrainoje. O gegužės 4 d. vokiečių „Bild“ parašė apie CŽV ir FTB agentus, kurie tariamai padėdavo Kijevui išspręsti krizę rytų Ukrainoje. Šiek tiek vėliau, gegužės 11 d. vienas įtakingiausių Vokietijos leidinių „Spiegel“ skelbia, kad Ukrainoje kariauja JAV samdiniai iš privačių karinių kompanijų, kurios, kaip sakoma, artimai susijusios su Amerikos valdžia.
Žinoma, galima sakyti, kad vokiečių žiniasklaida yra laisva ir gali publikuoti ką nori ir kada nori. Tačiau kažkoks keistas sutapimas laike, ir šios publikacijos akivaizdžiai diskredituoja Jungtines Valstijas tarptautinės bendruomenės akyse (leidžia suprasti, kad Vašingtonas tiesiogiai ir netiesiogiai kišasi į Ukrainos reikalus). O štai dabar kaip griaustinis iš giedro dangaus dar vienas šnipinėjimo skandalas: paaiškėjo, kad vokiečių žvalgybos darbuotojas dirbo Amerikai ir perdavė jai kelis šimtus visiškai slaptų dokumentų vos už 25 tūkstančius eurų (galop Vokietijos prokuratūra pradėjo dar vieną tyrimą – šį kartą dėl JAV šnipo Gynybos ministerijoje).
A. Merkel, reaguodama į situaciją, pareiškė, kad, jeigu viskas pasitvirtins, tai prieštaraus partnerystės tarp sąjungininkų principams. Taip pat, kaip parašė „Bild“, CŽV rezidentui JAV ambasadoje Berlyne buvo liepta palikti Vokietiją, o Amerikos ir Vokietijos žvalgybų kontaktai, kanclerės įsakymu, buvo sumažinti iki minimumo.
Kas turėtų šokinėti iš džiaugsmo šioje situacijoje, įsivaizduoti nesunku. Žinoma, Rusijos prezidentas V. Putinas. Ir čia vėl įdomus sutapimas. Jau ne kartą šiame straipsnyje minėtas „Bild“ pranešė, kad Amerikos šnipas buvo suimtas, kai bandė susitarti dėl panašaus bendradarbiavimo su Rusijos konsulatu Miunchene. Ar tik ne su Maskvos pagalba Vokietijos specialiosioms tarnyboms pavyko suimti JAV agentą?
Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad kažkam Vokietijoje (kaip buvusiam kancleriui G. Schroederiui) labiau patinka draugystė su Kremliumi, o ne su Jungtinėmis Valstijomis, ir ši stovykla (su Rusijos pagalba, o gal ir be jos) atkakliai bando įtikinti A. Merkel (jeigu ją dar reikia įtikinėti), kad Vašingtonas yra blogis, o „Pietų srautas“, kaip ir „Šiaurės srautas“, – gėris. Tačiau ne vien Berlyne skirtingos nuotaikos ir simpatijos.
Prancūzijos prezidentas F. Holande‘as labai norėjo karinės operacijos prieš Siriją, tai akivaizdžiai prieštaravo Rusijos interesams. O šiandien jis kartu su Vokietijos kanclere be perstojo ragina Kijevą ir Maskvą sėsti prie derybų stalo Ukrainoje (tai šiuo metu naudinga pirmiausia separatistams, vadinasi – ir Kremliui). Maža to, kai iškilo klausimas dėl „Mistral“ kontrakto vykdymo (ir kai Rusija pagrasino bauda už atsisakymą parduoti jai šiuos karinius laivus), Paryžius po ilgų dvejonių nusprendė laikytis įsipareigojimų. B. Obama asmeniškai ragino F. Holande‘ą apsigalvoti (JAV Kongreso narių grupė net pasiūlė NATO nupirkti „Mistral“ laivus), nes iš tiesų keista (nenormalu), kai tu smerki Rusijos agresiją Ukrainoje ir savo rankomis ją apginkluoji moderniausia ginkluote (ką jau kalbėti apie tai, kad taip rodai blogą pavyzdį kitiems sąjungininkams, kurie pradeda galvoti, kad, reikalui esant, ir jų interesai bus išduoti, jeigu ant kortos stovės prancūzų ekonominė nauda).
Tačiau Paryžius neapsigalvojo. Tuomet su problemomis susidūrė garsus prancūzų bankas „BNP Paribas“: jis buvo priverstas išmokėti JAV devynių milijardų dolerių kompensaciją už sankcijų prieš Sudaną, Kubą ir Iraną režimo pažeidimą. Bankininkai kaltę pripažino, bet Prancūzijos valdžia buvo labai nepatenkinta pareikalautos kompensacijos dydžiu. Aiškiausiai šią situaciją nupasakojo V. Putinas: „Mes žinome, kaip mūsų amerikiečiai partneriai spaudė Prancūziją, kad ji atsisakytų perduoti Rusijai „Mistral“. Ir mes žinome, kad jie leido suprasti, jog jeigu prancūzai neparduos „Mistral“, nuo bankų tyliai nuims sankcijas, bent jau jas minimizuos. Kas tai, jeigu ne šantažas? Ar taip galima dirbti tarptautinėje arenoje?“
Atsakymas: šantažas, ir taip galima dirbti tarptautinėje arenoje, nes tokia yra tarptautinė politika, ir Rusija joje pastaruoju metu elgiasi dar įžūliau. Tačiau straipsnio kontekste svarbesnis yra kitas momentas. V. Putinas pasakojo „Mistral“ karo laivų istoriją, akivaizdžiai būdamas patenkintas Paryžiaus sprendimu nepaklusti Vašingtono valiai, tai yra eiline Maskvos pergale žlugdant transatlantinę vienybę.
Ir tai dar ne pabaiga. Nuo tam tikro laiko populiaria ir gerbiama figūra Maskvoje tapo Prancūzijos radikalaus Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, kuri remia Rusijos veiksmus Ukrainoje ir iš esmės gina jos interesus Europos Parlamente. Tai leido „The Washington Post“ straipsnyje „Ne tik Ukraina: Putino draugai stiprėja Europoje“ užfiksuoti labai įdomią tendenciją: „Populistinio euroskepticizmo banga yra neraminanti žinia Europos elitui, bet pradžiugins mažiausiai vieną pasaulio lyderį – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kai JAV ir ES dėl krizės Ukrainoje įvedė sankcijas Maskvos atžvilgiu, gana daug dešiniųjų Europos radikalų ir euroskeptiškai nusiteikusių politikų ėmė ginti Putiną“.
Moralas būtų paprastas. Senoji Europa savo rankomis toliau griauna europinės ir transatlantinės vienybės pamatus, iškeldama savo ekonominius interesus aukščiau civilizacinių. Ir nereikia šiuo atveju kaltinti V. Putino. Jis tik sumaniai naudojasi besiklostančia situacija, su kagėbistine šypsena viena ranka kišdamas Berlynui ir Paryžiui pamuilintą virvę, o kita – pastatydamas kėdutę. Gal būtų laikas atsipeikėti?
