Panevėžio autobusų stotyje nuo įtampos drebančiomis kojomis išlipusi pensininkė jautėsi tarsi veiksmo filmo herojė. Pajūryje proanūkį lankiusi panevėžietė, Klaipėdoje įsėdusi į autobusą, negalėjo nė susapnuoti, kad kelionėje patirs nuotykį, vertą knygos puslapių. Pensininkė be pinigų buvo palikta pusiaukelėje, o jai pasišovusiam padėti taksistui kadaise pagalbos ranką irgi ištiesė svetimas žmogus, padovanojęs mašiną.
Pusiaukelėje paliko kaip stovi
Panevėžietės Irenos nuotykiai prasidėjo Šiauliuose, kai autobusui sustojus stotyje moteris išlipo pramankštinti pavargusių kojų. Keleivė matė, kaip vairuotojas nuskubėjo su popieriais į dispečerinę, todėl ir pati trumpam nuklydo toliau. Pas vaikus į Klaipėdą viešuoju transportu kartais važinėjanti senjora žinojo, kad Šiauliuose autobusas stovi maždaug 25 min.
Irena užtruko gerokai trumpiau, tačiau kai grįžo, jai pakirto kojas – autobusas buvo jau išvažiavęs. Šiaulių autobusų stotyje Irena liko tik su pinigine, o joje – keli centai ir 20 litų kupiūra. Autobuse į Panevėžį išvažiavo ne tik lauktuvės namiškiams, bet ir rankinė su dokumentais, telefonu bei pinigais.
Taksistas nupirko ir bilietą
Išsigandusiai moteriškei dispečerinės darbuotojai pasiūlė kviestis taksi ir vytis ją palikusį autobusą.
„Įsėdusi į taksi iš karto vairuotojui prisipažinau, kad turiu labai nedaug pinigų. Įsivaizduokite, taksistas nė nepaklausė, kiek, ir leidosi vytis“, – „Sekundei“ pasakojo Irena.
Nors vairuotojas kelyje nesnaudė, autobuso nepasivijo. Taksi iš Šiaulių atvažiavo net iki Radviliškio autobusų stoties. Tačiau iš jos autobusas į Panevėžį buvo išvykęs prieš aštuonias minutes.
Paskutinius 20 litų taksistui atidavusi senjora vis dar negali atsistebėti pirmą kartą sutikto žmogaus gerumu. Vyriškis, užuot paburnojęs dėl per mažo atlygio ir nudūmęs atgal į Šiaulius, pasišovė padėti nevilties apimtai keleivei.
Savo sąskaita jis paskambino informacijos telefonu, sužinojo autobuso vairuotojo numerį, pats su juo susisiekė ir paprašė kitoje stotelėje – Šeduvoje palaukti besivejančios keleivės.
Kai į Šeduvą vykstančio autobuso vairuotojas nesutiko pavėžėti tik porą centų piniginėje beturinčios Irenos, didžiulei jos nuostabai taksistas nupirko ir bilietą.
Jaučiasi lyg sutikusi angelą
Tik Šeduvoje Irena lengviau atsikvėpė – stotyje jos laukė tiek rūpesčių pridaręs autobusas. Vairuotojas dargi papriekaištavo, kad per ją vėluoja išvažiuoti 13-a minučių, esą jei nespės laiku į Panevėžį, jam gresia solidi 500 Lt bauda.
Irena buvo tokia susinervinusi, jog nesumojo paklausti nė taksisto pavardės, nė telefono numerio. Laimei, pastarąjį savo telefone buvo išsaugojęs autobuso vairuotojas.
Kai laimingai grįžusi namo pensininkė paskambino savo geradariui, liko dar labiau nustebinta. Vyriškis atsisakė atlygio ir dar pasiteisino padaręs tiek, kiek galėjęs.
„Kokių žmonių angelų Lietuvoje dar esama!“ – toks svetimo gerumas sujaudino Ireną.
Mašiną padovanojo svetimas žmogus
Panevėžietei pagelbėjęs taksistas iš Šiaulių 64-erių Vasilijus Dušenka pripažįsta per 22-ejus darbo metus tokios įsimintinos kelionės dar neturėjęs, tačiau ginasi nieko didvyriško nenuveikęs. „Ne viskas skaičiuojama pinigais“, – apie uždarbį iš kelionės į Radviliškį tvirtina nė negalvojęs V. Dušenka.
Vyras sako negalėjęs nepadėti, mat kadaise ir jam pačiam, pakliuvusiam į itin sunkią padėtį, pagalbos ranką ištiesė svetimas žmogus. Iš nepažįstamųjų Vasilijus yra patyręs ir nežmoniško žiaurumo, ir racionaliame pasaulyje sunkiai suprantamo gerumo.
2000-aisiais taksistą užpuolę banditai Vasilijaus tik per plauką nepasiuntė į kitą pasaulį. Peiliu subadytam taksistui buvo pradurtas prieširdis, sužeistos kepenys ir plaučiai. Operacija truko kone 12-a valandų. Net medikai nedavė garantijų, gyvybės ar mirties pusėn pakryps gydymas.
V. Dušenka 8-is mėnesius buvo nedarbingas, kai atėjo laikas grįžti į darbą, vyrą apėmė neviltis. Banditai buvo sudaužę mašiną, o po ilgo gydymo ant kojų atsistojęs vyras neturėjo pinigų naujai.
„Įsivaizduokit, visai svetimas žmogus man padovanojo mašiną, kad galėčiau pradėti dirbti“, – „Sekundei“ pasakojo Vasilijus.
Taksistas norėjo bent per laikraštį padėkoti savo geradariui, tačiau šis panoro likti visiškai anonimiškas.
„Jis sakė ne dėl manęs, o savęs gera padaręs. Kai kitam padedi, gerumas sugrįžta“, – įsitikinęs V. Dušenka.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
