O pirmasis susidūrimas su ispanų kalba buvo dar jaunystėje. J. Stanaitienė baigusi vidurinę išvyko mokytis į Vilnių, o tais pačiais metais iš Argentinos grįžo ir jos teta su pussesere.
„Jos labai norėjo su giminėmis bendrauti ir mane nuolat kviesdavo pietauti. Jos tarpusavyje kalbėjo ispaniškai, o su manimi lietuviškai, bet pusseserė vos keletą sakinukų lietuviškai mokėjo. Taip, bendraudama su jomis, pramokau šnekamosios ispanų kalbos“, – prisimena J. Stanaitienė.
Ji pasakoja, kad iš Argentinos į Lietuvą parvyko ir daugiau žmonių, kurie vėliau įkūrė ir labai aktyvų bei veiklų klubą – jie kartu vykdavo į ekskursijas, keliones, kartu švęsdavo šventes. Nuošalyje neliko ir J. Stanaitienė – pusseserė ją visur vedėsi kartu.
Ir simpatija, ir mokytojas
Vienoje iš šių švenčių moteris susipažino ir su savo būsimu vyru. „Šventėje susipažinau su vaikinu, jis mane išsivedė šokti. Vėliau jis man paskyrė pasimatymą, pradėjome susitikinėti. Jis lietuviškai kalbėjo labai silpnai, labiau pusiau ispaniškai, o pusiau lietuviškai.
Aš iš bibliotekos pasiėmiau ispanų kalbos gramatikos vadovėlį ir eidavau į pasimatymą su ta knyga. Jis mane pakviesdavo į kavinę, užsisakydavom kavos ar pyragėlį, ir būdavo ispanų kalbos pamoka. Jis buvo ir simpatija, ir tuo pačiu mokytojas“, – romantinį filmą primenančią istoriją pasakoja moteris.
Įsimylėjėliai susituokė, o J. Stanaitienės vyras greitai sulaukė pasiūlymo dirbti vertėju Kuboje. Moteris pasakoja, kad tuomet dar buvo sovietmetis, o viengungių į užsienį dirbti nesiųsdavo. Vyras priėmė darbo pasiūlymą ir kartu su Janina išvyko į Kubą.
Tačiau rankų sudėjusi nesėdėjo ir J. Stanaitienė. „Kadangi jau mokėjau ispanų kalbą, rusų ambasadorius mane paskyrė grupės vadove šeimoje. Vyrai dirbo darbe, o aš turėjau būti grupės vadovė namuose. Visi sovietų darbuotojai gyveno vienuose namuose, buvo didžiulis namas.
Kadangi mane paskyrė vyresniąja, o dar moku ispanų kalbą, tai man teko visas vedžioti vos ne už rankutės visur, kur tik joms reikėjo – ar į polikliniką, ar į parduotuvę. Nebuvo, kad nori ar nenori, bet privalėjau, nes kiekvienas vyresnis šeimos narys būtinai turėjo dirbti ką nors visuomeniniais pagrindais. Čia ir buvo mano visuomeninis darbas“, – pasakoja dėstytoja.
Pirmasis diplomas – Kuboje
Moteris neslepia, kad šis darbas buvo ganėtinai sunkus, tačiau labai naudingas. Vertėjaujant, sako ji, esi priverstas tobulinti kalbą, o girdint žmones, nuolat kalbančius ispaniškai, „išmokau ispanų kalbą, galima sakyti, kaip gimtąją“.
Iš kaimelio Alytaus rajone kilusi Janina sako, kad su rusais jokių ryšių neturėjo ir rusiškai mokėjo tik tiek, kiek mokėsi mokykloje, todėl būdama Kuboje pasinaudojo galimybe ir žiūrėjo kino filmus, ėjo į paskaitas, susirinkimus ir prie to paties išmoko dar ir rusų kalbą.
Tačiau tik kalbėti ir suprasti moteriai pasirodė per mažai. „Begyvendama ten nutariau, kad visai neblogai būtų ir diplomą įsigyti. Šnekėti ispaniškai jau moku, o parvažiavus galėsiu kursuose dirbti, bet be diplomo niekas nepriims, tai įstojau į užsienio kalbų mokyklą, ją baigiau, gavau diplomą ir parsivežiau.
Tada pati iš savęs juokiausi, kur tą diplomą dėsiu, gal ant sienos pasikabinsiu? Besijuokdama nusprendžiau, kad reikia kažkur pasiieškoti darbo ir kreipiausi į užsienio kalbų kursus. Pradėjau dirbti gal keturiuose kalbų kursuose Vilniuje, dėsčiau ispanų kalbą. Visur priėmė, kur kreipiausi“, – prisimena J. Stanaitienė.
Vieno diplomo neužteko
J. Stanaitienė pasakoja, kad iš Kubos parsivežtas diplomas yra tik kursų, o juk laisvai šnekėdama ispaniškai ji tikrai galėtų turėti ir aukštosios mokyklos diplomą. Keletą metų moteris vis bandė kreiptis į Vilniaus universitetą, tačiau tuomet ispanų filologijos programa iš vis dar neegzistavo.
Galiausiai, atsiradus šiai studijų programai, moteris iškart pateko ir pradėjo mokytis.
„Man mokytis ispanų kalbą universitete buvo labai lengva. Nepatikėsite, man labai dažnai kilo mintis pasufleruoti dėstytojai. Dėstytoja buvo labai jauna ir baigusi ispanų kalbą Baltarusijoje. Baltarusijoje ji baigė kursus ir lygis jos buvo ne toks aukštas, žemesnis už mano, ir man labai dažnai kildavo mintis kreiptis į ją, patarti jai, bet nedrįsau, nes galvojau, kad įsižeis.
Tačiau vieną kartą išėjo iš kalbos, kad aš pati esu dėstytoja ir esu baigusi ispanų kalbą Kuboje. Paklausiau, ar neprieštarautum, jei pasidalinčiau savo patirtimi? Pavyzdžiui, būtasis laikas labai sudėtingas ispanų kalboje, nes jų keturi, o ji nežinojo, naudojo tik vieną“, – prisiminimais apie universitetą dalijasi dėstytoja.
Ir studentė, ir dėstytoja
Vilniaus universiteto diplomą J. Stanaitienė sako gavusi be didelio vargo, o dėstyti ji pradėjo dar pati būdama studente. Moteris pati kreipėsi į Trečiojo amžiaus universitetą ir pasisiūlė pradėti dėstyti ispanų kalbą.
Dėstytojos darbas, sako ji, yra geriausias būdas mokytis pačiai. „Pasakysiu taip, dėstymas yra geriausias mokymasis, nes kai tu turi dėstyti, turi iš vakaro pasiruošti ir gerai išmokti, žinoti, ką sakysi, kaip aiškinsi, kaip į klausimus atsakysi“, – pasakoja dėstytoja.
Dėstytoja Trečiojo amžiaus universitete J. Stanaitienė dirbo penkerius metus, ir, nors būtų norėjusi dėstyti toliau, darbą teko palikti.
„Kai viršininkės dukterėčia baigė ispanų kalbą, kitais metais sutarties nebepasirašė su manimi. Klausė, ar nepykstu, o aš sakiau, kad jūsų vietoje ir aš taip padaryčiau. Jauna mergaitė, ką tik baigusi, jai reikia turėti darbą, o kas jai pasiūlys darbą su ispanų kalba Vilniuje. Taip ir turėjo būti, aš pritariu tokiam sprendimui“, – patirtimi dalijasi moteris.
Tačiau idėjos mokyti dėstytoja neatsisakė. Mokyti ispanų kalbos ji pradėjo namuose, o ir mokinių iki pandemijos sako turėjusi tikrai nemažai. Deja, dėl karantino pamokas teko atšaukti, o nuotoliniu būdu mokyti J. Stanaitienė sako nenorinti.
„Aš noriu tiesiai, akis į akį dirbti. Žinau, kad toks dalykas kaip nuotolinis yra, bet nenoriu. Mano dukrytė gyvena toli nuo manęs, tai mes pasišnekame, bet aš nenoriu dirbti su mokiniais nuotoliniu. Akis į akį yra visai kitoks darbas, o aš dirbu ne dėl pinigėlių.
Man tiesiog malonu, man tai kaip hobis. Žinoma, kai pinigėlį sumoka, jis nemaišo, nors pinigėlių man užtenka. Mano ekonominė padėtis yra normali ir dirbu ne dėl pinigų. Jei turėsiu mokinį, tai dirbsiu taip, kaip dirbau prieš pandemiją, kontaktiniu būdu. Be to, dirbu ir dėl to, kad malonu būti naudinga“, – atvirai sako moteris.
Norintys išmokti ispanų kalbos su Janina Stanaitiene gali susisiekti numeriu +37062031567 arba el. paštu [email protected]
