Sunku patikėti, kad beveik visas miesto senamiestis yra atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sprogdinimų. Uostamiestis garsus ne tik kaip vienas seniausių Lenkijos miestų, bet ir kaip „Solidarumo“ gimtinė – XX a. 8 dešimtmetyje čia kilo istorinis judėjimas prieš sovietų valdžią. Gdanskas turistus žavi vaizdingomis panoramomis, nuo sovietinių laikų išlikusiomis parduotuvėmis, spalvingais tiltais ir subtiliai renovuotais daugiabučiais.
Modernūs sovietiniai monstrai
Pusę tūkstančio kilometrų nuo Kauno nutolusį Gdanską geriausia apžiūrėti sulaukus ilgojo savaitgalio ar per trumpąsias atostogas, nes tokį atstumą įveikti ne autostradiniais keliais nelengva. O nesustoti pakelės užeigoje ir nesuvalgyti tirštos skrandukų sriubos, vadinamos flaki , ar sultingų virtinukų – pierogi – būtų didelė klaida.
Gdanskas pasitinka naujai išdažytais tiltais ir viadukais. Sovietiniai penkiaaukščiai, devynaukščiai ir visi kiti daugiabučiai monstrai vos prieš keletą metų buvo renovuoti ir atrodo lyg neseniai pastatyti modernūs namai. Skoningai ir profesionaliai parinktos pastelinės pastatų spalvos labai dera prie kraštovaizdžio. Lietuvos miestams ir net sostinei dar toli gražu iki tokios masinės senų daugiabučių renovacijos.
Viduramžiais Gdanskas buvo klestintis prekybinis miestas, svarbus Hanzos sąjungos uostamiestis, tad jo senamiestis nemažas – jame apstu dailių renesanso stiliaus namų. Tiesa, dauguma jų yra atstatyti po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, po kurių išliko vos trečdalis senųjų miesto pastatų. Į senamiestį kviečia keletas miesto vartų: Žalieji, Auksiniai, Aukštieji ir Kalėjimo bokšto. Auksiniai vartai (Zlota Brama ) iškilo XVII a. vietoje senųjų miesto vartų. Juos puošiančios figūros vaizduoja taiką, santarvę ir kt.
400 laiptelių bokštas
Senamiesčio puošmena – didžiausia plytinė katedra Europoje. Šv.Mergelės vardu pavadinti maldos namai mena dar XIV–XVI a., kai bažnyčia buvo statoma. Milžiniškoje katedroje vienu metu gali susirinkti net 25 tūkstančiai žmonių! Dažniausiai lankoma katedros vertybė – XV a. pagamintas astronominis laikrodis. Pasakojama, kad šio laikrodžio autoriui buvo išdurtos akys, idant jis nepagamintų kito tokio šedevro. Panašiomis legendomis apipinti daugelis Gdansko lankytinų objektų.
Norint pasigrožėti miesto panorama teks įveikti 400 laiptelių kopiant į tos pačios katedros bokštą. Nuo 105 metrų aukštyje esančios nedidukės apžvalgos aikštelės, įkurtos ant senųjų katedros stogų, atsiveria nuostabi ne tik Gdansko, bet ir šalia esančio Sopoto panorama.
Miesto rotušė stūkso centrinėje miesto aikštėje Dlugij Targ. Pagrindinis jos akcentas – puošniausias Gdansko pastatas – Artūro namas (dvor Artusa ), kuris kažkada buvo pirklių susibūrimo vieta. Aikštę puošia ir miesto simboliu laikomas Neptūno fontanas. Na, o rotušėje yra įrengtas Gdansko istorijos muziejus.
Klaidžiojant senosiomis miesto gatvėmis nuobodžiauti neteks – čia gausu nedidelių parduotuvėlių, kavinių ir jaukių užeigų. Senajame uoste turistai itin žavisi senoviniu uosto keltuvu, vadinamu Žuraviu arba tiesiog Gdansko kranu. Ši unikali struktūra, laikoma seniausia Europoje, yra ir dar vienas miesto simbolis. Kažkada šis statinys tarnavo kaip gynybiniai miesto vartai, tačiau dažniausiai juo buvo perkeliami sunkūs kroviniai. Greta senojo Gdansko krano įkurtas Jūreivystės muziejus, pasakojantis uosto istoriją ir supažindinantis su pirmuoju vietos laivų statykloje pagamintu laivu.
Sovietiniai reliktai
Gdanskas kartu su šalia esančiais Sopoto ir Gdynios miestais sudaro vadinamąjį Trimiestį (Trojmiasto ). Šioje aglomeracijoje gyvena daugiau kaip 1 mln. gyventojų. Sopotas yra populiarus kurortas, triukšmingumu primenantis mūsiškę Palangą. O uostamiestis Gdynia panašesnis į Klaipėdą.
Ieškantieji ramios vietos prie jūros renkasi Stogi pliažą, kurį iš Gdansko centro galima pasiekti ir keliais tramvajaus maršrutais. Čia pušynuose pasislėpę keli dideli palapinių, namelių ir kemperių kempingai. Na, o pačiame Stogi mikrorajone ne vieną nustebins tarsi sustojęs laikas: nuo sovietinių laikų išliko beveik nepakitę (nauji tik pavadinimai ir reklaminiai stendai) parduotuvių pastatai su grotuotais langais ir spyruoklinėmis durimis, didelio kojinių fabriko parduotuvėlė, kurioje tvyro specifinis kvapas, ar prie pat gyvenamųjų namų stūksantis aukštas katilinės kaminas.
Ir nenustebkite, kad, prabilus lietuviškai, vietiniai jūsų pasiteiraus, ar nesate kašubai. Mat lenkams lietuvių ir kašubų kalbos skamba panašiai. Keisti tie lenkai, juk jiems ir jų kalba nuo rusų labai skiriasi, nors mes didelių skirtumų ir neįžvelgiame.
Cepelinai su raugintais kopūstais
Jei jau susiruošėte į Lenkijos pajūrį, verta būtų aplankyti ir vietines jų Kuršių nerijas, o vienoje jų rasite nedidelį miestelį, pavadintą Hel (anglams pavadinimas skamba kaip pragaras ). Vis dėlto lietuviškos nerijos miesteliai gerokai jaukesni ir dailesni – lenkiškose gyvenvietėse daugiau netvarkos.
Dar viena dėmesio verta užmiesčio vieta – už kelių dešimčių kilometrų nuo Gdansko esanti Štuthofo koncentracijos stovykla (įkurta 1939 m.), kurioje buvo kalinami politiniai kaliniai ir to meto aktyvistai. Iš buvusios mirties stovyklos nedaug kas likę, tačiau ir to pakanka, kad susidarytum įspūdį apie tai, ką patyrė čia kalėjusių daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių. Viename barakų atminimo lenta mini ir apie čia kentėjusius Lietuvos žmones.
Grįžtant į tėvynę verta stabtelėti Suvalkuose ir Punske, kur gyvena gausios lietuvių bendruomenės. Suvalkai itin stebina tvarkingumu, rekonstruojamomis aikštėmis – miestas sparčiai keičia savo veidą. Užsukę papietauti ir užsisakę cepelinų, kurie čia vadinami litewski cepelin , nenustebkite gavę raugintų kopūstų garnyro. Jau minėjau, kad keisti tie lenkai – kuris gi lietuvis prie cepelinų įsikrės raugintų kopūstų?
VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius
