Kotbuse (Vokietija) vykusiose šuolininkų varžybose lietuvė peršoko 198 cm bei nusileido tik „nenugalimai“ rusei Marijai Lasickienei.
A.Palšytė 1,98 m aukščio nebuvo įveikusi nuo 2017 m. kovo 4 d.
Lietuvos rekordas – 201 cm – buvo pasiektas 2017 metų Europos uždarų patalpų čempionate, kuriame A.Palšytė iškovojo auksą. Kiek daugiau nei po mėnesio pajėgiausios žemyno šuolininkės sugužės į Glazgą (Škotija), kur šįkart tarp lietuvės varžovių bus ir M.Lasickienė.
– Ar prieš varžybas galvojote, kad iš tokio dalyvių būrio būtent jūs mesite didžiausią iššūkį Marijai Lasickienei? Ko norėjote prieš startą?, – lengvoji.lt paklausė A.Palšytės.
– Su kineziterapeutu Mantu Lesnicku kalbėjome, ties kokiais aukščiais sau galėčiau pasirašyti kokį pažymį. Sakiau, kad mane minimaliai tenkintų 198 cm arba rezultatas apie du metrus. Norint dešimtuko, reikėtų šokti 202 cm ar dar daugiau. Ambicijų ir nusiteikimo buvo, bet kiek šoks kitos, kaip kas bus, tikrai negalvojau. Norėjau tiesiog viską maksimaliai padaryti pati.
Net nemačiau nė vieno varžovių šuolių ir tik baigusi varžybas stebėjau, kaip Marija šokinėja. Norėjau padaryti tą, kam esu pasiruošusi ir, manau, antrą kartą pakankamai neblogai atakuoti Lietuvos rekordą yra pasiekimas.
– Koks jausmas vėl kelti kartelę tiek aukštai? 198 cm nebuvote peršokusi nuo auksinio Belgrado – beveik 23 mėnesius. Ar galima sakyti, kad Kotbuse įvyko sugrįžimas į elitą?
– Galbūt, tačiau labai apmaudu dėl tų aukščių, kuriuos įveikiau trečiais bandymais. Tie treti bandymai būdavo su gera atsarga ir buvau pikta pati ant savęs, kodėl tokių šuolių negaliu padaryti iš pirmų mėginimų, pasaugant savo raumenis, nugarą. Dažniausiai tokia situacija, kai šuolininkai neperšoka tam tikro aukščio pirmaisiais bandymais, o vėliau įveikia jį su nemaža atsarga, parodo, kad fizinės galimybės tikrai yra, tačiau yra ir techninių treniruočių trūkumas.
Po 196 cm, kai atlikau gerą bandymą, buvo labai pikta, kad teko išeikvoti tiek daug jėgų ne maksimaliuose aukščiuose, tad stengiausi kitą šuolį atlikti su tokia pačia energija, nusiteikimu ir gera technika – 198 cm šuolis pavyko puikiai. Su tokiu šuoliu galima šokti ir du metrus, ir daugiau, todėl tas rezultatas neturėtų būti mano sezono riba. Pratinuosi prie didelių aukščių, einu į priekį ir tikiuosi, kad Lietuvos rekordas man paklus dar ne kartą.
– Trečiais šuoliais įveikėte 194 cm ir 196 cm aukščius. Ar nebuvo drebėjimo prieš tuos bandymus?
– Tikrai ne. Jaučiausi rami ir žinojau, kad esu tikrai pasiruošusi peršokti daugiau nei 194 cm ar 196 cm. Labai gaila tų bandymų ant dviejų metrų, nes ten, atrodo, peršokti sutrukdė mikro dalykai. Žinau, kokios klaidos yra padarytos. Tarp šuolininkų sakoma, kad kol turi bandymų, tol nesi pralaimėtojas, todėl nereikia žiūrėti, ar aš ir pirmo, ar trečio šuolio peršokau. Tiesiog reikia šokti kiek įmanoma daugiau.
– Vėl bandėte įveikti 202 cm. Ar psichologiškai esate pasiruošusi tiek aukštai kelti kartelę?
– Taip. Jei tam nebūčiau morališkai nusiteikusi, tai nebandyčiau ir negalvočiau apie tokius aukščius. Žinau, kam ruošiuosi ir prieš sezoną trenerei sakiau, kad kaip į stabilų aukštį orientuosiuosi 195 cm, bet reikia kuo daugiau šokinėti apie du metrus. Toks aukštis manęs nebegąsdina taip, kaip kad prieš dvejus metus. Tada peršokau 195 cm ir laimėjusi varžybas kartelę kėliau į du metrus, bet neperšokau. Tą kartą du metrai atrodė daugiau nei šįkart.
Esu pakankamai pribrendusi tokiems aukščiams, reikia susitvarkyti technines detales, nes aukščio treniruočių dar labai trūksta. Bandau susigraibstyti techninius pojūčius varžybose, aukšto meistriškumo apsuptyje. Kol kas progresuoju, rezultatai kyla ir iki Europos čempionato dar yra labai daug laiko.
– Ar teko bendrauti su varžovėmis? Galbūt jos klausinėjo, kaip jūsų sveikata, kokia yra sportinė forma?
– Ne, su jomis nekalbėjau. Atvažiavusi į varžybas visą laiką praleidžiu su savo komanda – trenere ir kineziterapeutu. Nesu linkusi eiti į kontaktą su priešininkėmis. Po varžybų pasveikinau Mariją Lasickienę, Juliją Levčenką, bet draugysčių su nė viena neieškau.
– Galima prognozuoti, kad šuolių į aukštį varžybų puošmena taps jūsų ir Marijos Lasickienės dvikovos. Ar realu ją nugalėti?
– Nėra nieko neįmanomo ir nėra nepralaiminčių sportininkų. Ji savo namų arenoje pralaimėjo olimpinei čempionei Anai Čičerovai ir tai parodo, kad ji yra palaužiama. Nesivelsiu į diskusijas apie antidopingo reikalus, bet kažkodėl dabar aš sėdžiu prie dopingo kabineto (pokalbis vyko naktį po varžybų – lengvoji.lt), o ne ji ar kokia ukrainietė, dėl to šiek tiek keista. Tačiau turiu žiūrėti į tą, ką aš darau. Savo pergalių siekiu švariai, po truputį, bet pasipriešinti tikrai galiu.
Su Marija dalyvaudavome jaunimo čempionatuose, ji laimėdavo, aš būdavau antra, bet mes visada varžydavomės. Užaugome, varžomės kitokiuose aukščiuose, kitokiose varžybose ir manau, kad prie geros konkurencijos bus geri ir rezultatai.
