Rytoj švenčiamo Verbų sekmadienio ir prasidedančios Velykų savaitės šurmulys dar kartą byloja, kad iš pagonybės atkeliavusios tradicijos saugomos ir šiandien.
Ir dabar daugybė klaipėdiečių margina, skutinėja ir ridena margučius, o pašventintas verbų šakeles savo butuose kartais išlaiko visus metus. Daugybė vaikų ir suaugusiųjų dešimtus metus lankosi Klaipėdos etnokultūros centre vykstančiuose margučių marginimo kursuose. Tradicijas išlaikyti padeda ir didieji prekybos centrai, pardavinėjantys ne tik šokoladinius kiaušinius, bet ir margučių dažus, jų ridenimui skirtas lenteles bei verbas.
Šventė šiemet ankstyva
Šiemet gražiausia pavasario šventė - Velykos bus švenčiamos gana anksti - kovo 27-28 dienomis. Klaipėdos savivaldybės etnokultūros centro vyriausioji specialistė Irena Niūniavaitė paaiškino, kad ši šventė visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po lygiadienio.
Verbų sekmadienis bus švenčiamas jau rytoj. Neturintieji verbų galės jų nusipirkti greta bažnyčių, kur pardavinėjamos ir paprastos kadagio šakelės, ir puošnesnės vilnietiškos verbos. Vilnietiškų verbų daugelis nusiperka dar Kaziuko mugėje. Dabar jomis prekiauja ir didieji prekybos centrai. „Iki“ parduotuvių Klaipėdos regiono vadovas Olegas Kryžanovskis pasakojo, kad verbomis jų parduotuvė prekiauja jau nebe pirmus metus, tačiau tai nėra ta prekė, kuri būtų paklausi visus metus. Verbas, kaip ir velykines dovanas, pasak O.Kryžanovskio, žmonės paprastai išperka paskutinę minutę prieš šventes.
Verba - gaisrui gesinti
I.Niūniavaitė sakė, kad pagonybės laikais žmonės, verbos šakelei suteikdavo visai kitą prasmę nei dabar. Pradžioje verba - nuskinta medžio šakelė - buvo gamtos atgijimo, gyvybinių galių atsinaujinimo, pagarbos deivei Žemynai ir vaisingumo simbolis.
Įvedus krikščionybę, bažnyčioje verbas imta šventinti, siejant jas palmių šakelėmis, kurios, kaip pagarbos ženklas, buvo klojamos po Kristaus kojomis, kai šis įžengė į Jeruzalę.
„Senovėje verba buvo paprasta medžio šakelė. Žemaitijoje tai buvo kadagys, įprasminęs gyvybingumą, nes jis visada žalias, o jo uogos buvo naudojamos gydymui. Vėliau, pradėjus kadagio šakeles nešti į bažnyčią šventinti, prie jų būdavo pridedamos alyvos, tujos arba išsprogusio beržo šakelės. Panašios verbos buvo ir vidurio Lietuvoje, ir Suvalkijoje. Pietinėje šalies dalyje žmonės dažniau į bažnyčią nešdavosi šventinti išsprogusių kačiukų arba beržo šakeles. Atsiradus popieriui, merginos iš jo pasidarydavo ir į bažnyčias nešdavosi dirbtines gėlytes. Vėliau Vilniaus amatininkų cechai pradėjo gaminti tik Lietuvai būdingas vilnietiškas verbas“, - dėstė etnologė.
I.Niūniavaitė sakė, kad seniau žmonės tikėję stebuklingomis pašventintos verbos galiomis. Verbomis iš ryto visi būdavo nuplakami, jomis žmonės priliesdavo ir gyvulius. Per Jurgines, kai pirmąkart būdavo išgenama banda, ji būdavo apsmilkoma, tikint, kad gyvulių nepuls vilkai. Tikėta, kad verbos šakelė gali užgesinti gaisrą, o įmesta į ugnį išsklaidyti audros debesis.
Jeigu kadagio spygliai pradėdavo byrėti, seniau jų žmonės bet kur nesušluodavo, o surinkdavo į dubenėlį ir smilkydavo, kad būtų šeima laiminga, kad žaibas netrenktų į namus.
Etnokultūros centro vyriausioji specialistė pastebėjo, kad ir dabar kai kuriose klaipėdiečių šeimose laikomasi tradicijos parsineštas iš bažnyčios verbų šakeles saugoti visus metus, o vėliau susmilkyti.
Jau perka dažus
Kitą savaitę švęsimoms Velykoms kai kurie klaipėdiečiai suskubo ruoštis jau dabar. Parduotuvėse perkami velykiniai suvenyrai, saldumynai ir margučių dažai.
O.Kryžanovskis pasakojo, kad „Iki“ tinklo parduotuvėse artėjančiam velykinių prekių pirkimo bumui pasiruošta. Iš Latvijos, Prancūzijos ir Vokietijos atgabenti šokoladiniai kiaušiniai.
„Pasistengėme atvežti įdomiau įpakuotų šokoladinių saldainių. Nenorime savo klientams nusibosti, kasmet siūlydami vis tas pačias prekes“, - sakė „Iki“ parduotuvių Klaipėdos regiono vadovas.
Kai kurie uostamiesčio gyventojai jau prieš kelias savaites pradėjo lankyti Klaipėdos etnokultūros centre jau dešimtus metus rengiamas kiaušinių marginimo pamokėles.
„Į pamokėles dažniausiai susirenka moksleivių grupės. Išmokti marginti margučių ateina ir suaugę įvairių profesijų žmonės. Daugelis atsiveda ir savo vaikus. Žmonės nori, kad tradicijos nebūtų užmirštos“, - pasakojo I.Niūniavaitė.
Svarbios ir spalvos
Paprotys per Velykas marginti margučius atsirado dar pagonybės laikais. Tuomet tikėta mitu, kad pasaulis buvo sukurtas iš kiaušinio: iš lukšto atsirado dangus, iš trynio - žemė, o iš baltymo - vandenys.
„Nuo labai senų laikų kiaušiniui buvo teikiama magiška prasmė. Tikėta, kad jis - gyvybės, gamtos atsinaujinimo simbolis. Seniau žmonės manė, kad pradaužus kiaušinį iš jo išeina gyvatės, kurios simbolizuoja gyvybę, energija. Siekiant imituoti gyvatės, kuri yra tarpininkas tarp šio ir anapusinio pasaulio, energiją, per Velykas ridenami margučiai“, - aiškino etnologė.
Viskas, netgi margučio raštai ir spalva, kažką reiškia.
„Spiralės raštas simbolizuoja gyvybingumą, judėjimą, energiją. Saulučių simbolis, apskritimai - amžinybės ženklas. Svastika - saulės, ugnies simbolis. Ant margučių buvo piešiamas ir gyvybės medis, kuris simbolizavo pasaulio gyvybę. Svarbios ir margučių spalvos: žalia reiškia pavasario žalumą. Dovanojant tokį margutį linkėta, kad anksti suželtų želmenys. Ruda simbolizavo gerą derlių, juoda - žemę, raudona - gyvybingumą, o mėlyna - dangų, gerą orą. Pagal tai, kaip išmargintas margutis, būdavo galima sužinoti, ką gero žmogus linki kitam: ar sveikatos, ar sėkmingo gyvenimo, ar vaisingumo“, - sakė I.Niūniavaitė.
Tupdydavo į gūžtas
Paklausta, ar daug Velykų papročių išliko šiais laikais, I.Niūniavaitė svarstė, jog galbūt labiau papročių laikomasi kaimuose: „Daugelis Velykų papročių susiję su geru derliumi, o miestiečiams tai - ne itin aktualu. Mieste tradicijos gaivinamos, jos gyvos provincijose“.
Tradicijų gali laikytis ir šių laikų miestiečiai. Viena tokių - Velykų rytą pirmą margutį reikėtų nulupti ir pasidalinti į tiek dalių, kiek už stalo yra žmonių. Tada šeimoje bus skalsa, nieko netrūks.
Supimasis sūpuoklėse - irgi Velykų tradicija. Seniau tikėta, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni bus linai, geresnis derlius.
„Žmonės taip įsijausdavo, taip aukštai supdavosi, kad net nukrisdavo ir užsimušdavo. Vaikinai supdavo merginas, kad būtų vaisingos tiek jos, tiek žemė. Antrąją Velykų dieną jaunuoliai eidavo po kiemus ir prašydavo, kad merginos duotų margučių, o tas, kurios neduodavo, tupdydavo į vištos gūžtas“, - atskleidė pašnekovė.
I.Niūniavaitė sakė, kad per Velykas galima laistytis vandeniu. Pagal krikščioniškąją tradiciją laistymasis yra atsinaujinimas, apsivalymas, o pagal pagonišką tradiciją tai - gyvybinių galių suteikimas, apsisaugojimas nuo ligų, laimės linkėjimas.
Galima vaikams sakyti ir tai, kad margučius atneša Velykė. Seniau Žemaitijoje Velykė buvo vaizduojama kaip labai negraži ragana, o Aukštaitijoje - kaip labai graži, skaistaus veido panelė, kuri atneša margučių.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
