Patys geriausi norai ne visuomet sutampa su galimybėmis – didžioji dalis mūsų šalyje registruotų automobilių yra gerokai pagyvenę. Kai perkame senus automobilius, jau nėra ką šnekėti apie vienos ar kitos markės įvaizdžius ar asmenines simpatijas. Kaip sakoma, nieko asmeniško, nes pagal elementarią logiką naudotas automobilis tėra elementari transporto priemonė ir nieko daugiau. Tačiau naudotų automobilių pirkėjai laikosi savų taisyklių. Kaip galima paaiškinti tai, kad Lietuvoje nėra populiarūs paprasti, kompaktiški naudoti automobiliai? Jie nėra populiarūs net ir tada, kai kuro kainos šturmuoja rekordus.
Lietuva – didelių automobilių kraštas. Net tarp naudotų automobilių pernai populiariausiu lietuvaičių pirkiniu buvo solidus „Volkswagen Passat“. Kodėl ieškodami pigaus ir pigiai prižiūrimo varianto lietuviai nesidairo į kompaktiškus automobilius? Juk mūsų šalis puikiai tinka tokiems automobiliams – čia nėra didelių atstumų, kuriuos važiuojant atsiskleidžia visi didelio automobilio privalumai. Tačiau mūsų keliuose tokie pagyvenę automobiliukai, kaip „Volkswagen Lupo“, „Fiat Panda“, „Renault Twingo“ ar koks „Toyota Aygo“ yra gana reti svečiai. Kur čia šuo pakastas?
Automobilininkai neišsivaduoja iš stereotipų
Net tada, kai šeimos galva į turgų išvažiuoja pirkti pačio paprasčiausio automobilio (kad važiuotų pigiai ir dalys karvės nekainuotų), jis labai dažnai sugrįžta su... kokiu nors „Volkswagen Passat“, „Audi A4“ ar net į premium segmentą pretenduojančiu „Audi A6“. Ir nesvarbu, kad tai bus antras automobilis šeimoje. Tokie jau tie lietuviški stereotipai.
Dauguma lietuvių, paklausti, kodėl taip mėgsta savo „Audi 80“, „Audi A6“, ar „VW Passat“, atsako, kad renkasi nebrangiai remontuojamus automobilius. Automobilių dalių pardavėjas Saulius Grigaitis pastebi, kad kartais tos detalės nebūna tokios ir pigios.
„Tai žmogaus tikėjimas. Įsivaizduokite, turėjo kažkas seną „Audi 80“, kurios detalės buvo gan nebrangios, ją „suvažinėjo“ ir įsigijo naujesnę „Audi A4“. Žmogui atrodo, kad ir šio automobilio dalių ras net nedidelio miestelio parduotuvėje ir kad jos kainuos tiek pat, kiek ir buvusios mašinos. Taip apsigauti visai nesunku. Štai prieš savaitę mačiau itin suglumusį vyro veidą: užėjęs į mano parduotuvę jis paprašė ABS daviklių savo „Audi A4“ ir buvo šokiruotas sužinojęs, kad vienas daviklis kainuoja 200Lt. O reikėjo visų keturių daviklių...“ – savo pastebėjimais dalijosi automobilių dalių pardavėjas.
S. Grigaitis užsiminė, kad žinomų gamintojų dalys populiariems automobiliams niekuomet nebuvo pigios. „Net ir paprasčiausiam „VW Golf“ perkama kokybiška ir žinomo gamintojo detalė nekainuos kelių litų. Detalių pigumo mitas gajus todėl, kad populiariems automobiliams atsargines dalis gamina kas tik netingi. Taip, jos pigios. Tik jų resursas juokingas, savo klientams aš jų nerekomenduočiau“, – pasakojo jis.
Na, o į mažytį kompaktišką hečbeką dažnam lietuvaičiui sėsti būtų tiesiog gėda: didieji šalies miestai yra vienas dalykas, tačiau kur nors provincijoje to niekas nesuprastų. Tiesa, periferijos vairuotojai čia greitai randa pasiteisinimą, kad didesnis automobilis yra daug praktiškesnis ūkyje. Gal, tačiau mūsų kaimynai lenkai gyvena ne ką mažiau ūkiškai, šalis jų didelė, o mažų automobilių jų keliuose apstu.
Automobilis nėra prabanga, arba biudžetinio automobilizmo kultūra
Ar esate kada važiavę per kaimyninę Lenkiją? Vos kirtus sieną krenta į akis tai, kad šalyje daug nepretenzingų kompaktiškų automobilių. Tai ir istoriniais tampantys „Fiat 126p“, vietoje gaminti paprastučiai „Fiat Seicento“ ar dabar nuo konvejerio riedantys „Kia“, ar „Chevrolet“. Keisčiausia, kad ši šalis neatrodo kaip pati geriausia vieta kompaktiškiems automobiliams. Atstumai čia nemaži, žiemos tokios pat snieguotos kaip ir pas mus. Be to, tokių mažylių pilna ir šalies didmiesčiuose, ir provincijoje, kur žmonės gyvena taip pat ūkiškai, kaip ir mūsų krašte. Štai prie Gdansko gyvenantis jaunas ūkininkas Ježis Bartkievičius visai nesibodi po apylinkes važinėtis su iš tėvo paveldėtu „Fiat 126p“. „Tolimesnėms kelionėms, ar išvykoms su visa šeima aš naudoju naują „Renault Espace“. O savo mažytį „Fiat“ naudoju kasdieniuose darbuose, kai tenka važinėti 20–30 kilometrų spinduliu aplink ūkį. Jis paprastutis, beveik negenda, o jei sugenda, jį suremontuoja bet kuris traktorininkas. Jo išlaikymas man kainuoja labai pigiai, aš kartais net juokauju, kad tai motoroleris uždaru kėbulu. Tiesiog tai patogu. Juk krovinių juo vežioti nereikia – kroviniams yra nedidelis sunkvežimis, kurį pirkome su dar dviem kaimynais, jo užtenka trims mažiems ūkiams. Tiesa, prisimenu ir dideles savo mažojo „Fiat“ keliones. Kai dar buvau vaikas, su tėvais buvome atvažiavę į Lietuvą ir iš Alytaus parsivežėme šaldytuvą. Įsivaizduojate, kaip turėjo atrodyti kelyje keturių asmenų šeimą vežantis mažylis „Fiat 126p“ su nemenku šaldytuvu ant stogo bagažinės“, – juokėsi mažyčio automobilio vis dar neatsisakantis Ježis.
Panašu, iš Lenkijos kelių nedideli ir kompaktiški automobiliukai neišnyks, nes mūsų kaimynai niekada nesibodėjo sėsti į pigius automobilius. Kaip teigia šias tendencijas nagrinėjęs automobilių ekspertas ir žurnalistas Mindaugas Žilionis, čia buvo išvystyta biudžetinio automobilizmo kultūra.
„Nors mūsų kaimynai lenkai irgi buvo priversti gyventi modernaus socializmo eroje už geležinės uždangos, nepaisant iškreiptos rinkos, čia buvo išvystyta biudžetinio automobilizmo kultūra. Tai yra, čia buvo gana prieinamų, taupių, tačiau visiškai kompaktiškų automobilių. Tą patį galima pasakyti ir apie tuometinę Rytų Vokietiją, kur masių automobilizmas kvepėjo dvitakčio „Trabant“ dūmu. Kapitalistiniame pasaulyje ryškiausiai biudžetinį automobilizmą plėtojo italai, kurie pirmąjį „Fiat 500“ padarė ne tik pigų, bet ir kupiną stiliaus. Tuo tarpu Vokietija, panašu, pernelyg greitai atsigavo po Antrojo pasaulinio karo – visokius keistus kompaktinius „Isetta“ ar „Mesershmitt“ jie gamino labai trumpai, o legendinis „VW Kaefer“ (vabalas) yra jau sotesnio pasaulio paukštis. Manyčiau, dėl šios priežasties ir šiandien Vokietijoje mini ir supermini nėra daug.
Tai daugybės metų padaryti įpročiai. Įpročių vergai yra ir lietuvaičiai. Tiesa, čia automobiliai ilgus metus buvo ne transporto priemone, o statuso ir prabangos simboliu. Todėl apie lietuviškus automobilininkų įpročius geriau papasakočiau ne aš, o koks psichoterapeutas. Nes čia jau trenkia senelio Froido pypke. Na taip, automobilio rinkimasis pagal simpatijas, įvaizdį ir vertinant jį kaip stiliaus aksesuarą yra normalu ir žmogiška. Tačiau tokie atvejai, kai žmogus iš paskutiniųjų bando įsigyti jam sunkiai įkandamą, tačiau didžiulį ir respektabilų automobilį, jau galima ieškoti senų traumų. Na, bet palikime tai žmogaus sielos vingių specialistams“.
