Lietuvos gyventojų amžius ilgėja, tačiau senoliams būdingomis ligomis suserga vis jaunesni žmonės. Senatvinė demencija jau nebėra vien šešiasdešimtmečių ir vyresnių moterų bei vyrų liga. Klaipėdoje ji diagnozuojama ir 45 metų sulaukusiems asmenims.
Nežino, kad serga
Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centro lektorės, neurologės med. dr. Vainetos Valeikienės teigimu, protines ir fizines funkcijas sutrikdanti demencija (lot. de – be, mentis – protas) sparčiai „jaunėja“. Anksčiau šešiasdešimtmečių ir vyresniųjų liga laikyta senatvinė silpnaprotystė diagnozuojama vis jaunesniems žmonėms. Jauniausia neurologės pacientė buvo tik 45 metų.
Tiek mūsų, tiek kitose pasaulio šalyse demencija diagnozuojama vis dažniau. 1997 metais Lietuvoje užfiksuotas 261 ligos atvejis, 2000-aisiais – 381, pernai sergančiųjų buvo jau 878. Tačiau gydytoja mano, kad ši statistika neatspindi realios situacijos – iš tikrųjų ligonių dar daugiau. „Demencijai būdinga lėta pradžia, ilgas progresavimas. Neįtardamas, kad serga, žmogus su liga gali nugyventi ir dešimtmetį“, - sakė V. Valeikienė.
Anot Klaipėdos ligoninės Reabilitacijos skyriaus vedėjos Jolantos Valavičienės, demencija neretai tapatinama su Alheimerio liga. Iš tikrųjų tai – tik viena dažniausiai diagnozuojamų demencijos formų.
Alheimerio liga nustatoma 80 proc. susirgimo atvejų. Taip pat diagnozuojama kraujagyslinė demencija, kuri vystosi dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (aukšto kraujo spaudimo, smegenų infarkto), Piko liga, kai labiausiai nukenčia kaktinės galvos smegenų sritys, Hantingtono liga ir dar kelios gana retos demencijos formos.
Pastebėta, kad moterys demencija serga du kartus dažniau negu vyrai. Tai siejama su ilgesne jų gyvenimo trukme.
Nulemia net indai
Pasak V. Valeikienės, nėra tiksliai žinoma, kodėl vieni žmonės suserga demencija, o kiti – ir garbaus amžiaus sulaukę išlieka šviesaus proto. Nustatyta, kad tarp šešiasdešimtmečių ligos paplitimas sudaro vos kelis procentus, tarp aštuoniasdešimtmečių – beveik 50 proc.
Tačiau amžius nėra lemiamas veiksnys susirgti. Smegenų degeneracija, protinių, psichinių funkcijų nykimas, elgesio pakitimai gali prasidėti ir patyrus kelias sunkesnes galvos traumas, turint demencija sergančių giminaičių. Tada rizika susirgti padidėja net keturis kartus.
Senatvinė silpnaprotystė dažniau išsivysto turintiems menką išsilavinimo lygį, gyvenantiems prastomis ekonominėmis, socialinėmis sąlygomis, sergantiems sunkiomis somatinėmis ligomis, smegenų navikais.
Rizika susirgti padidėja piktnaudžiaujantiems svaigiaisiais gėrimais, vartojantiems tam tikrus vaistus. Pastebėta, kad įtakos demencijai atsirasti turi ir maisto gaminimas aliumininiuose puoduose, valgymas iš aliuminio pagamintais stalo įrankiais.
Tampa nesavarankiškas
Gydytojos pasakojo, kad demencija prasideda laipsniškai, jos pradžia dažnai nepastebima. Iš pradžių vykstančių smegenų pakitimų nesureikšmina nei pats sergantysis, nei jo artimieji – kiekvienas gali pamiršti, ką valgė pietų, kad vakare draugai kvietė į teatrą, kad vaiką iš darželio reikėjo parsivesti namo valanda anksčiau. Išsiblaškymas, užmaršumas tokiais atvejais aiškinami pagreitėjusiu gyvenimo tempu.
Ligą galima įtarti, kai sergantysis pamiršta, ką veikė prieš keliolika minučių, kur padėjęs daiktus: neaiškiu būdu raktai atsidūrė šaldytuve, piniginė verda puode. Nesuprasdamas, kas vyksta, žmogus kaltina artimuosius, kad jie viską paslepia, meluoja nelietę svetimų daiktų. Pyksta ant savęs už nesugebėjimą prisiminti ar atlikti tai, kas daugelį metų buvo įprasta, užsisklendžia savyje, tampa agresyvus.
Vėlesnės ligos stadijos simptomai dar sunkesni. Sergantysis praranda gebėjimą orientuotis erdvėje, laike, neprisimena nei dienos, nei metų, valstybės, kurioje gyvena, pavadinimo, vaikų bei savo vardo. Sutrinka ligonio mąstymas, kalba, gebėjimas įsiminti elementarią informaciją. Nesuvokiami ir nekontroliuojami veiksmai, elgesys. Žmogus išeina iš namų ir pasiklysta, klaidžioja naktimis, vietoje tualeto gali nueiti į virtuvę ir ten atlikti savo gamtinius reikalus. Neretai regi haliucinacijas, kliedi, jį kankina persekiojimo manija, kartais be aiškios priežasties ligonis pradeda klykti, dejuoti, puola ardyti daiktus.
Paskutinėje ligos stadijoje visiškai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas pasirūpinti savimi. Ligonis negali pats valgyti, vaikščioti, nelaiko šlapimo, išmatų, nieko neatpažįsta ir neprisimena.
Slaugyti sunku
Demencija yra liga visam gyvenimui. Ji nėra pagydoma, tačiau kuo anksčiau nustatoma, tuo sėkmingiau sulėtinamas silpnaprotystės progresavimas, ligonio gyvenimas pratęsiamas net keliolika metų.
Senatvinė silpnaprotystė dažnai vadinama šeimos liga, nes ji paveikianti kiekvieno šalia ligonio esančio žmogaus gyvenimą. Sergančiojo priežiūra reikalauja visiško pasiaukojimo, atsisakyti asmeninio gyvenimo, laisvalaikio, karjeros, o tai padaryti net vardan artimiausio giminaičio galėtų ne kiekvienas. Demencijai pasiekus sunkesnę stadiją, kai kurie žmonės samdo slaugytoją-auklę, kiti palieka sergantįjį likimo valiai, uždarydami jį savo ar paties ligonio namuose. Specialistėms žinomas ne vienas toks atvejis.
Išgirdę liūdną diagnozę, žmonės dažnai sutrinka, puola į depresiją. Dar jautriau reaguoja sergantysis. V. Valeikienės duomenimis, apie 5 proc. asmenų, sužinojusių apie progresuojančią, nepagydomą, savarankišką gyvenimo džiaugsmą atimančią demenciją, nusižudo.
Ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių specialistai pastebėjo, kad sergantiesiems silpnaprotyste labai trūksta kokybiškos slaugos, priežiūros. Ne tik todėl, kad visuomenė nelinkusi kreipti daug dėmesio į sunkius ligonius, kurie jau nebegali būti visaverčiais jos nariais, bet ir dėl žinių stygiaus. Norėdami pagerinti situaciją, pasidalinti ir įgyti naujos patirties septynių valstybių (Vokietijos, Švedijos, Belgijos, Norvegijos, Suomijos, Ispanijos, Lietuvos) medikai ir mokslininkai, tarp kurių – ir klaipėdiečiai, šiuo metu rengia bendrą projektą „Etikos ir kokybės aspektai sergančiųjų demencija priežiūroje“.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
