Po Antrojo pasaulinio karo net ir Tarybų Sąjungoje populiarėjo lenktynės vingiuotomis trasomis. Tačiau kovos tiesiojoje nebuvo užmirštos – jos išaugo į kai ką įspūdingesnio. Vienas šios eros perliukų yra „Pioneer-2M“.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, siekis pagerinti greičio rekordus pasiekė naują lygį – automobiliai nebebuvo gaminami ant sunkių ir niekam tikusių „GAZ“ ar „ZIS“ bazių. Taigi, norint įrašyti savo vardą į rekordų knygas, tekdavo paplušėti ir sukurti visiškai naują prototipą. Eksperimentinės mašinos pradėjo dūkti tiesiosiose ir net atsirado jų klasifikacija. Visa tai prieš penkerius metus atrodė visiška utopija.
Klasės pasipylė, kaip iš gausybės rago, tačiau pati įdomiausia buvo „Grupė 7“, kurioje varžėsi prototipai, varomi dujų turbinomis. Šios klasės pradininkus laikomas Iljos Tikhomirovo „Pioneer 1“ automobilis, sukurtas 1960 metais. Vietoje įprasto vidaus degimo variklio, šis aparatas turėjo dvi nedideles dujų turbinas, kurios buvo sumontuotos iš abiejų vairuotojo pusių.
Abi galios jėgainės galėjo įsisukti net iki 50 tūkstančių apsisukimų per minutę, bei bendrai išvystyti 100 arklio galių. Šie skaičiai buvo perduodami per krūvą krumpliaračių, kurie sumažindavo sūkius ir visą energiją tiekdavo vienbėgei greičių dėžei. Automobilis svėrė 485 kilogramus, todėl nedidelės galios užteko su didelio pagreičių stumti aerodinamišką kėbulą į priekį. Pirmieji bandymai tai patvirtino, nes „Pioneer 1“ tapo pirmuoju sovietiniu automobiliu, kuris pasiekė 300 km/h greitį.
Beje, Ilja buvo ne tik prototipo projektuotojas, bet ir jo vairuotojas, todėl po poros metų jis vėl stojo prie starto linijos su savuoju kūriniu. Turbinų galia buvo pakelta iki 135 arklio galių, o svoris išaugo dešimčia kilogramų, tačiau Tikhomirovo tikslas buvo vienas – tapti oficialiu SSRS greičio rekordininku. Startas duotas ir Ilja užfiksuoja 306,6 km/h greitį, kuris reiškia, jog „Pioneer 1“ tampa pačiu greičiausiu automobiliu visoje Tarybų Sąjungoje.
Tačiau to inžinieriui nepakako ir 1963 metais Ilja grįžo ant išdžiuvusio Baskunčako druskos ežero. Šįkart buvo atlikti dar keli patobulinimai, kurie leido turbinoms išvystyti 160 arklio galių, o Tikhomirovas savo kūriniui davė naują, „Pioneer-2M“ vardą. Dar mažesnis aerodinaminis pasipriešinimas leido tuometiniam Tarybų Sąjungos herojui savo paties rekordą pagerinti keletu kilometrų ir pasiekti 311,4km/h greitį. Šis pasiekimas buvo ne tik geriausias visoje TSRS, bet ir geriausias pasaulyje tarp dujų turbinomis varomų automobilių.
Ilja Tikhomirovas ir jo „Pioneer 2M“ nuo 1961 iki 1972 metų pagerino tryliką Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio greičio rekordų, tačiau šie pasiekimai reiškė ne tik šlovę talentingam inžinieriui, bet ir naują erą komunistiniame automobilių sporte. Šiuo metu, greičio pionierius yra eksponuojamas Rygos automobilių muziejuje.
Po Antrojo pasaulinio karo net ir Tarybų Sąjungoje populiarėjo lenktynės vingiuotomis trasomis. Tačiau kovos tiesiojoje nebuvo užmirštos – jos išaugo į kai ką įspūdingesnio. Vienas šios eros perliukų yra „Pioneer-2M“.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, siekis pagerinti greičio rekordus pasiekė naują lygį – automobiliai nebebuvo gaminami ant sunkių ir niekam tikusių „GAZ“ ar „ZIS“ bazių. Taigi, norint įrašyti savo vardą į rekordų knygas, tekdavo paplušėti ir sukurti visiškai naują prototipą. Eksperimentinės mašinos pradėjo dūkti tiesiosiose ir net atsirado jų klasifikacija. Visa tai prieš penkerius metus atrodė visiška utopija.
Klasės pasipylė, kaip iš gausybės rago, tačiau pati įdomiausia buvo „Grupė 7“, kurioje varžėsi prototipai, varomi dujų turbinomis. Šios klasės pradininkus laikomas Iljos Tikhomirovo „Pioneer 1“ automobilis, sukurtas 1960 metais. Vietoje įprasto vidaus degimo variklio, šis aparatas turėjo dvi nedideles dujų turbinas, kurios buvo sumontuotos iš abiejų vairuotojo pusių.
Abi galios jėgainės galėjo įsisukti net iki 50 tūkstančių apsisukimų per minutę, bei bendrai išvystyti 100 arklio galių. Šie skaičiai buvo perduodami per krūvą krumpliaračių, kurie sumažindavo sūkius ir visą energiją tiekdavo vienbėgei greičių dėžei. Automobilis svėrė 485 kilogramus, todėl nedidelės galios užteko su didelio pagreičių stumti aerodinamišką kėbulą į priekį. Pirmieji bandymai tai patvirtino, nes „Pioneer 1“ tapo pirmuoju sovietiniu automobiliu, kuris pasiekė 300 km/h greitį.
Beje, Ilja buvo ne tik prototipo projektuotojas, bet ir jo vairuotojas, todėl po poros metų jis vėl stojo prie starto linijos su savuoju kūriniu. Turbinų galia buvo pakelta iki 135 arklio galių, o svoris išaugo dešimčia kilogramų, tačiau Tikhomirovo tikslas buvo vienas – tapti oficialiu SSRS greičio rekordininku. Startas duotas ir Ilja užfiksuoja 306,6 km/h greitį, kuris reiškia, jog „Pioneer 1“ tampa pačiu greičiausiu automobiliu visoje Tarybų Sąjungoje.
Tačiau to inžinieriui nepakako ir 1963 metais Ilja grįžo ant išdžiuvusio Baskunčako druskos ežero. Šįkart buvo atlikti dar keli patobulinimai, kurie leido turbinoms išvystyti 160 arklio galių, o Tikhomirovas savo kūriniui davė naują, „Pioneer-2M“ vardą. Dar mažesnis aerodinaminis pasipriešinimas leido tuometiniam Tarybų Sąjungos herojui savo paties rekordą pagerinti keletu kilometrų ir pasiekti 311,4km/h greitį. Šis pasiekimas buvo ne tik geriausias visoje TSRS, bet ir geriausias pasaulyje tarp dujų turbinomis varomų automobilių.
Ilja Tikhomirovas ir jo „Pioneer 2M“ nuo 1961 iki 1972 metų pagerino tryliką Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio greičio rekordų, tačiau šie pasiekimai reiškė ne tik šlovę talentingam inžinieriui, bet ir naują erą komunistiniame automobilių sporte. Šiuo metu, greičio pionierius yra eksponuojamas Rygos automobilių muziejuje.
