Gintarė VALUCKYTĖ
PRAEITIES ŽENKLAI
Šiauliuose baras „Deg-alinė“ turi tikrą degalinės atributą – smėlio spalvos degalų kolonėlę. Priekyje – juodai išrašytas benzino rūšies pavadinimas „A-76“ ir mechaninis degalų matuoklis su skaičiais bei rodykle. Šis daiktas, spėjama, mena 1960–uosius metus.
Paieškos truko pusmetį
„Deg-alinės“ savininkas Gintaras Bernotas pasakojo, kad stiklą, už kurio stovi kolonėlė, tenka dažnai valyti: „Moterys ir vaikai prie vitrinos tyrinėja, ar kačiukai ant kolonėlės tikri, o vyrai apžiūrinėja kolonėlę. Žmonės fotografuojasi šalia.“
G. Bernotui pavadinti alaus barą „Deg-aline“ šovė, kai viskas buvo įrengta. Jis sudėjo pirmąsias raides: direktorės Editos Giedraitytės, ir alinė. Tuomet ir prasidėjo pagrindinio atributo paieškos po visą Lietuvą.
Aprūdijusią kolonėlę savininkai surado tik po pusmečio Jurbarko rajone – išgelbėjo iš metalo laužo aikštelės.
Ieškojo būtent tokios, naujos nenorėjo. Vyras sakė išsiaiškinęs, kad kita tokia pat kolonėlė yra tik įmonės, kuri aprūpina Lietuvos degalines kolonėlėmis, kieme.
Benzino rūšis – baro adresas
G. Bernotas spėja, kad kolonėlė buvo naudojama apie 1960-uosius. Visos detalės autentiškos, tik jau neveikia. Smėlio spalva ji nudažyta pagal interjerą, nes sovietmečiu visos būdavo tamsiai žalios spalvos.
„Naudojama buvo taip pat: įkiši benzino šautuvą į baką, sukasi mechaninio matuoklio rodyklė. Paklaida – pusė litro,“ – sendaiktį aptarinėjo savininkas.
Vėliau, anot jo, tokios kolonėlės būdavo mažesnėse, pigesnėse degalinėse, paskui garažuose jas turėdavo kontrabandininkai ir pilstydavo nelegalų kurą: „Gal ir dabar kas turi?“
Netikėtas atsitiktinumas – ant kolonėlės pažymėta „A-76“ benzino rūšis sutampa su namo, kuriame įsikūręs baras, numeriu.
G. Bernotas gimęs 1960-aisiais, tad jam pačiam dar teko į žigulį pilti degalų iš tokios kolonėlės.
Statines paveldėjo iš tėvo
G. Bernotas bare įkurdino dvi nedideles prieškario laikų vokiškas alaus statines, paveldėtas iš tėvo ūkio. Jo tėvas – smulkusis aludaris, kuris aprūpindavo gimtąjį Vinkšnėnų kaimą (Šiaulių rajonas) alumi per vestuves ir laidotuves.
„Buvau per mažas perimti gamybos tradiciją,“ – pasakojo G. Bernotas. Jis pamena, kaip tėvas ištraukdavo kaištį, prileisdavo alaus ir laukdavo valandą, kol nusės puta.
Didžiulį baudžiavos laikų kubilą kitame baro kampe šeimininkas pirko internetu iš palatvio, tik nežino, kas jame raugė salyklą – latviai ar lietuviai.
Ar brangiai kainavo baro atributai? Kolonėlę gavo už alų ir šimtinę, o kubilas atsiėjo 400 litų.
Pastebėję seną kolonėlę lankytojai ėmė nešti atributiką – senus įvairių šalių automobilių registracijos numerius, net stūmoklius.
