Žmonės paprastai prie kitų gėdijasi rodyti savo intymius jausmus, kalbėti apie juos ir apie viską, kas susiję su seksualumu.
Europos kultūrose gėdos jausmas tvirtai susijęs su nuogu kūnu ir seksualumu, visuomenine žmogaus prigimtimi, nes gyvenant visuomenėje sukuriamos privalomos elgesio normos, kurias pažeidus jaučiamasi kaltu.
Kai kurie seksologai teigia, kad būtent gėdos jausmas tramdo nežabotą lytinio potraukio jėgą, nes lytinis potraukis be gėdos gali tapti nuolatinio psichologinio bei fiziologinio pasitenkinimo šaltiniu, užgožti visas kitas veiklos sritis, sukelti pavojų sveikatai, visuomeninei tvarkai ir t.t.
Taigi gėdos varžomas žmogus stengiasi nuo kitų paslėpti savo intymius jausmus, seksualinį potraukį ir net tas kūno vietas, kurios kitam gali sukelti asociacijas su seksualumu. Būtent todėl seksualinę gyvenimo sritį dažniausiai gaubia paslaptys, apie ją dažniausiai kuriamos įvairios istorijos ir pramanai.
Tuo tarpu mokslininkai, tyrinėjantys įvairių civilizacijų papročius teigia, kad vienose kultūrose tie patys seksualinio gyvenimo momentai laikomi gėdingais, o kitose − normaliais ir kad gėda nėra įgimtas jausmas − juk vaikai nesigėdi nei savo nuogumo, nei lyties organų iki nesuvokia lytinės elgsenos normų ir reikalavimų.
Pavyzdžiui, eskimai jurtose vaikšto visiškai nuogi, japonai viešose bendrose pirtyse nesigėdi nuogumo ir pan. Taigi, seksualinio potraukio ir gėdos suvokimas šiltuose kraštuose visiškai kitokie nei Vakarų civilizacijose.
Pirmykščių genčių tyrinėjimai rodo, kad nuogumas yra natūrali žmogaus būsena, nežadinanti padidinto seksualinio potraukio ir nekelianti gėdos jausmo. Vakarų civilizacijoms būdinga gėdos forma kai kuriose kitose civilizacijose neegzistuoja. Vadinasi, gėdos jausmas formuojasi visuomenėje.
