Dovilė dirba padavėja viename sostinės restoranų. Ji nenori atskleisti jo pavadinimo, nes bijo prarasti darbą, be to, Dovilė sako, kad apie tokius dalykus kalbėti nėra malonu, ji baiminasi visuomenės pasmerkimo ir patyčių.
„Viskas prasidėjo tuomet, kai Vladas atėjo dirbti barmenu į mūsų restoraną. Jau pačią pirmą darbo dieną pradėjo lįsti prie restorane dirbančių merginų, įskaitant vadovę. Jis visą laiką čiupinėjosi, pavyzdžiui, prieina prie merginos ir sako „Labas, brangioji / mieloji / zuikeli / katinėli“ ar panašius mažybinius žodelius ir tada pradeda glostyti merginai ranką, paskui kyla link alkūnės, toliau į viršų ir net pakiša pirštus po rankove (mes dirbame su marškinėliais trumpomis rankovėmis). Tai – šlykštu, tam seniui apie 60 metų, jis mums į tėvus tinka“, – pasakoja Dovilė.
Vladas glostydavo merginoms rankas, užkišdavo pirštus už marškinėlių rankovių (nuotr. „Flickr.com“)
Vėliau Vladas išsirinko vieną auką – Dovilę, tada kitas merginas paliko ramybėje.
„Jis pradėjo mane persekioti, nuolat stengdavosi atsidurti toje vietoje, kur sukdavausi aš, nuolat liesdavosi prie manęs. Kalbėjo tokius dalykus: „Tu man labai panaši į mano dukrą, tu tokia graži, esi gražiausia iš čia dirbančių merginų.“ Paskui Vladas man pradėjo rašyti raštelius ant servetėlių, juose užrašydavo: „Aš tave myliu.“ Vėliau jis ir tiesiogiai vis kartodavo, kad mane myli, ir įkyriai liesdavosi. Tai buvo klaiku, šlykštu, mane buvo apėmusi depresija, šaukdavau ant jo, kad prie manęs nelįstų, rėkdavau, kad atsikabintų, tačiau jis tam kartui nueidavo, o paskui vėl tą patį darydavo. Buvau tokia nervinga, kad galėjau apsiverkti dėl bet kokios smulkmenos“, – nelengvus savo išgyvenimus atskleidžia mergina.
Supratusi, jog su barmenu Vladu susitarti, kad jis prie jos nesikabinėtų, pačiai nepavyks, Dovilė kreipėsi į restorano vadovę. Vadovė pažadėjo su juo pasikalbėti, tačiau po pokalbio vis tiek niekas nepasikeitė, o vadovė nesiruošė kam nors apie tai pranešti ar atleisti Vladą, mat tuo metu neturėjo barmenui pamainos.
„Mane nuo šio šlykštaus siaubo išgelbėjo tai, kad vėliau Vladas gavo geresnį darbo pasiūlymą ir pats išėjo“, – pasakoja Dovilė.
| LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (2 str. 6 d.) seksualinį priekabiavimą apibrėžia kaip „nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką“. |
Ką sako valstybinės institucijos?
„Dovilės istorija – akivaizdus seksualinio priekabiavimo atvejis, už kurį persekiotojas turėtų būti nubaustas – tiek darbdavio, pritaikius jam drausmines nuobaudas, tiek valstybės institucijų, pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, pripažinus jo elgesį prieštaraujančiu Lygių galimybių įstatymui. Tiesa, į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar į teismą turėtų kreiptis pati nukentėjusioji, o ne darbo vadovė“, – Dovilės istoriją komentuoja Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė (nuotr. „Hrmi.lt“)
Lygių galimybių kontrolieriaus vyresnioji patarėja Laima Vengalė-Dits susipažinusi su Dovilės istorija sako: „Seksualinis priekabiavimas pasižymi tuo, kad tai, visų pirma, yra nepageidaujamas, užgaulus elgesys. Atrodo, kad merginai šis elgesys ir buvo nepageidaujamas. Taip pat seksualinis priekabiavimas sukuria bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką. Toks yra seksualinio priekabiavimo poveikis aukai. Poveikis gali pasireikšti ir fizinės bei psichinės sveikatos pablogėjimu, nuotaikos, intereso dirbti praradimu. Iš aprašytos situacijos matyti, kad mergina kenčia tyliai, ir tai, be abejonės, gali sukelti kitų neigiamų pasekmių.
| „Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.“ LR baudžiamojo kodekso 152 str. 1 d. |
Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Rita Aliukonienė teigia, kad „baudžiamoji atsakomybė (už seksualinį priekabiavimą – red. past.) iškyla tais atvejais, kai prie asmens priekabiauja pagal tarnybą ar kitaip priklausantis kitas žmogus (pavyzdžiui, prie pavaldinio nepadoriomis užuominomis priekabiauja įmonės direktorius). Tokiu atveju nukentėjęs asmuo arba jo teisėtas atstovas su pareiškimu turėtų kreiptis į teritorinį policijos komisariatą“.
Tačiau Dovilės atveju seksualiai priekabiavo ne vadovas, o bendradarbis. Todėl, pasak R. Aliukonienės, jei pagal tarnybą ar kitaip nepriklausomas žmogus analogiškai priekabiauja, nukentėjęs asmuo turi teisę privataus kaltinimo tvarka kreiptis į teismą dėl įžeidimo.
Dovilės darbdavė išklausiusi skundą dėl Vlado elgesio su juo kalbėjosi, tačiau jokio teigiamo rezultato nebuvo. Vyras toliau seksualiai priekabiavo, o restorano vadovė daugiau nesiėmė jokių veiksmų, kad apsaugotų savo darbuotoją.
Tačiau, lygių galimybių kontrolieriaus vyresniosios patarėjos L. Vengalės-Dits teigimu, Dovilės darbdavė privalėjo imtis veiksmų seksualiniam priekabiavimui darbo vietoje sustabdyti.
„Konkrečiu atveju darbdavė, gavusi skundą, galėjo atlikti patikrinimą darbe ir imtis priemonių seksualiniam priekabiavimui pažaboti. Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą darbdavys privalo imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo darbe. Tačiau darbdavė, atrodo, jokių veiksmų nesiėmė. Už seksualinį priekabiavimą darbe Darbo kodekse yra nustatyta netgi drausminė atsakomybė, nes tai šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, ir darbdavys gali šią atsakomybę taikyti darbuotojui“, – apie darbdavės atsakomybę aiškina L. Vengalė-Dits.
Pusė ES moterų patiria seksualinį priekabiavimą
2014 metų Europos Sąjungos (ES) Pagrindinių teisių agentūrai atlikus tyrimą dėl smurto prieš moteris paplitimo ES valstybėse narėse, paaiškėjo stulbinantys rezultatai – seksualinį priekabiavimą bent kartą yra patyrusios 45–55 proc. moterų. Dažniausiai seksualinis priekabiavimas pasitaiko darbe. Nuo jo nukenčia daugiausia moterys, t. y. prie jų priekabiauja viršininkai, kolegos ar klientai.
„Seksualinis priekabiavimas – tai diskriminacijos lyties pagrindu forma, kuri gana plačiai paplitusi visoje ES. Dažniausiai nuo šio neteisėto veiksmo nukenčia moterys, ir tai puikiai atspindi nelygią moterų padėtį visuomenėje“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė J. Guzevičiūtė.
| „Seksualinis priekabiavimas – tai tiesioginė diskriminacija dėl lyties. Nors Lietuvoje bylų dėl seksualinio priekabiavimo yra nedaug, tyrimai rodo, kad tai yra problema, su kuria susiduria kas antra moteris Europoje.“ Leidinys „Profsąjungų gidas“, Nr. 7, 2013 m. lapkritis REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
|
Tragiška Lietuvos situacija: kenčiu, bet nesiskundžiu
Lygių galimybių kontrolieriaus vyresnioji patarėja L. Vengalė-Dits sako, kad Lietuvoje seksualinis priekabiavimas nėra tas dalykas, dėl kurio būtų sulaukiama daug skundų. Per metus vidutiniškai būna du arba trys skundai dėl seksualinio priekabiavimo, o, pavyzdžiui, 2013 metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba negavo nė vieno skundo. Ar tai reiškia, kad mūsų šalyje žmonės nepatiria seksualinio priekabiavimo? L. Vengalė-Dits atsako, kad tikrai ne, žmonės jį patiria, bet dažniausiai nėra linkę apie tai kalbėti.
Tokiai nuomonei pritaria ir J. Guzevičiūtė: „Nors seksualinis priekabiavimas yra šiurkštus žmogaus teisių, asmens privatumo, garbės bei orumo pažeidimas ir opi socialinė problema, skųstis dėl šio netinkamo elgesio Lietuvoje moterys labai vengia. Kur kas dažniau jos tyliai kenčia ir taikstosi su tokio pobūdžio elgesiu.“
Ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas atskleidė, kad „Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose ujimo / priekabiavimo, nepageidautino seksualinio dėmesio, diskriminavimo dėl amžiaus dažnumas didesnis, palyginti su bendru ES šalių ar artimiausių kaimyninių šalių rodikliais (1 pav.). Lietuvos darbo vietose 1,5 karto dažniau patiriamas nepageidautinas seksualinis dėmesys, palyginti su ES šalių vidurkiu, ir 2,5 karto dažniau, palyginti su Latvija“.*
Psichologinio smurto darbe apraiškos Lietuvoje, palyginti su ES, Estija ir Latvija (proc.)
* Pasaulio sveikatos organizacijos, Šv. Andriaus universiteto (Škotija) ir Higienos instituto bendro projekto „Smurto prevencijos stiprinimo politika“ tyrimo „Smurto paplitimas ir jo prevencija Lietuvoje“ duomenys, 2012 m.
Sunku įrodyti teisme
„Pagrindinė problema, kodėl žmonės nerašo skundų, nors patiria seksualinį priekabiavimą, – jį sunku įrodyti. Įstatyme reikalaujama įrodyti priekabiavimo tikslą, pavyzdžiui, kad norėta žmogų pažeminti ir sukurti jam priešišką, neigiamą aplinką, – tokių ketinimų įrodyti beveik neįmanoma. Arba reikia įrodyti poveikį, t. y. seksualinį priekabiavimą patyrusiam žmogui buvo sukurta nepalanki, priešiška, žeminanti aplinka. Aišku, tam reikia įrodymų. Neužteks, kad mergina ar moteris (seksualinio priekabiavimo aukos dažniausiai būna moterys) pasako „Jis prie manęs priekabiavo“, – atskleidžia lygių galimybių kontrolieriaus vyresnioji patarėja.
„Pokalbiais, prisilietimais, juokais ar kita forma išreikštas seksualinis priekabiavimas dažniausiai vyksta tarp dviejų žmonių, todėl liudininkų nebūna, o jei būna – jie dažniausiai nenori liudyti, nes dirba toje pačioje įstaigoje. Paprastai žmogus nenori prarasti darbo ir bijo liudyti, bijo ką nors sakyti, veltis į šios temos nagrinėjimą“, – teigia L. Vengalė-Dits.
„Darbinių santykių metu seksualinį priekabiavimą patyrusios moterys skųstis vengia ir dėl to, kad paprasčiausiai bijo prarasti darbą.“ (nuotr. „Flickr.com“)
Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė J. Guzevičiūtė pritaria: „Darbinių santykių metu seksualinį priekabiavimą patyrusios moterys vengia skųstis ir dėl to, kad paprasčiausiai bijo prarasti darbą.“ Šį teiginį patvirtina ir pati istorijos herojė Dovilė, kuri nedrįso skųstis valstybinėms institucijoms dėl baimės netekti darbo.
Trūksta gerosios praktikos pavyzdžių
„Kad ir kiek mes skatintume netylėti ir kreiptis dėl seksualinio priekabiavimo, tačiau buvo bylų, kai, mūsų manymu, buvo surinkti visi įrodymai, bet bylai pasiekus teismą jis pareiškė, kad tai vyko tik vieną kartą, todėl nesukuria seksualinio priekabiavimo sudėties, veiksmai nėra tęstiniai, o jei jie nėra tęstiniai – nebuvo sukurta priešiška, žeminanti aplinka. Teismas galiausiai pasakė, kad tai nėra seksualinis priekabiavimas. Lietuvoje tai įrodyti iš tiesų sunku.
Įstatymas Lietuvoje kaip ir yra, bet, pavyzdžiui, JAV visai kitas interpretavimas, žymiai lanksčiau ir greičiau reaguojama; jei auka pasiskundžia dėl prisilietimų ar dėl bet kokio nepageidaujamo fizinio kontakto – iškart preziumuojama, kad tai yra seksualinis priekabiavimas. Žodžiu, nereikia tiek daug įrodinėti kaip Lietuvoje“, – liūdną patirtį atskleidžia L. Vengalė-Dits.
Lygių galimybių kontrolieriaus vyresniosios patarėjos žodžius patvirtina ir seksualinių bylų statistika – nuo 2012 iki 2014 metų Lietuvos teismuose išnagrinėta tik 6 seksualinio priekabiavimo bylos pagal LR baudžiamojo kodekso 152 str.** 
Seksualinio priekabiavimo bylų statistika ** Informaciją parengė Nacionalinė teismų administracija
Kenksmingas visuomenės požiūris
| Susirūpinimą dėl vis dar egzistuojančių patriarchalinių stereotipų Lietuvoje išreiškė ir Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas, liepą pateikęs savo išvadas Lietuvai. |
J. Guzevičiūtė įžvelgia Lietuvos visuomenėje įsišaknijusias gilumines priežastis, kodėl žmonės vengia skųstis dėl seksualinio priekabiavimo.
„Priežasčių tam yra kelios: visų pirma, mūsų visuomenėje vis dar gajūs patriarchaliniai ir giliai įsišakniję lyčių stereotipai, ypač dėl vaidmenų bei atsakomybių tarp moterų ir vyrų visuomenėje pasidalijimo.
Pavyzdžiui, iki šiol yra paplitusi nuomonė, kad pati moteris yra atsakinga už tai, kaip su ja elgiasi vyras. Kitaip tariant, jei moteris yra patrauklios išvaizdos, lengvai bendrauja ar dėmesį atkreipia savo apranga, ji pati yra kalta dėl „išprovokuoto“ seksualinio priekabiavimo. Arba kitas gajus stereotipas, kad visos moterys džiaugiasi, kai vyrai joms rodo dėmesį, todėl joks vyro prisilietimas, pliaukštelėjimas ar patapšnojimas, pastaba ar komentaras apie jos išvaizdą moteriai negali būti nemalonus“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė.
Tą patį patvirtina ir Lygių galimybių plėtros centro projektų koordinatorė dr. Vilana Pilinkaitė-Sotirovič: „Nesikreipiama, daug nekalbama ir viešai nekeliamas seksualinio priekabiavimo klausimas visuomenėje dėl bendro lyčių nelygybės aspekto, kaip jis suvokiamas mūsų visuomenėje ir, aišku, nusistovėję stereotipai apie moterų ir vyrų vaidmenis. Mūsų visuomenėje yra įsitvirtinusios vyriškumo ir moteriškumo normos: vyrui kaip ir galima, jie sau leidžia taip „paflirtuoti“, sakyti tam tikrus komplimentus ir jie net nesuvokia, kad toks elgesys atgraso nuo bet kokio bendravimo.“
Sąmoningumo trūkumas
| 2014 m. gruodžio 10 d. pristatyta Žmogaus teisių stebėjimo instituto apklausa parodė, kad Lietuvoje 90 proc. žmonių nesiskundžia dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, įskaitant ir seksualinį priekabiavimą, nes nesitiki, kad tos teisės bus apgintos. |
„Kita priežastis ta, kad dažnai moterys nesuvokia, jog tai, ką jos patiria, yra neteisėtas, įstatymų draudžiamas elgesys. Pavyzdžiui, dažnai tenka girdėti istorijų apie nemalonius kolegų seksistinius juokelius ar replikas darbe, tačiau moterys tokį kolegų elgesį laiko norma, vyrams būdingu bendravimo būdu, kultūrinėmis tradicijomis ir pan. Lygiai taip pat reaguojama ar, tiksliau, nereaguojama į nemalonius ar pašaipius klausimus arba pastabas apie moters asmeninį gyvenimą, jos išvaizdą, aprangą ar tariamai atsitiktinius prisilietimus prie įvairių kūno dalių. Dažnai tenka girdėti skundų dėl nepadorių laiškų ar žinučių siuntinėjimo arba neva juoko forma pateikiamų gašlių pasiūlymų. Tad toks elgesys yra gana smarkiai paplitęs Lietuvos darbovietėse, tačiau nukentėjusiems asmenims tiesiog trūksta elementarių žinių, kaip reaguoti į tokį elgesį, ko reikalauti iš darbdavio ir kur kreiptis vykstant pažeidimams. Tai stipriai susiję su apskritai žemu visuomenės informuotumu apie pažeistų žmogaus teisių gynimo būdus ir tvarką Lietuvoje. Taip pat aktuali ir žemo pasitikėjimo visuomenės institucijomis problema, t. y. žmonės netiki, jog pateikę skundą sulauks realios bei efektyvios pagalbos ir situacija galiausiai pagerės“, – Lietuvos situaciją aiškina Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė J. Guzevičiūtė.
| Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra pabrėžusi, kad toks nepriimtinas elgesys kaip seksualinis priekabiavimas neabejotinai neigiamai veikia moters psichinę ir fizinę sveikatą, ekonominę bei socialinę padėtį ir apskritai visą gyvenimo kokybę. Tai traktuojama kaip smurto prieš moteris forma, kai vyrai bando įtvirtinti savo dominuojančias pozicijas, o moterys turi jaustis pavaldžios ir priklausomos. |
Lygių galimybių plėtros centro projektų koordinatorė dr. V. Pilinkaitė-Sotirovič teigia, kad Lietuvos visuomenėje priimta dėl seksualinio priekabiavimo smerkti moterį, esą ji pati kalta, o įstatymą pažeidusio vyro elgesys lieka nekvestionuojamas.
„Viešojoje erdvėje vis dar kvestionuojamas aukos elgesys, bet visiškai nekvestionuojamas tas, kuris nusižengė ir pažeidė įstatymą. Toks vyro elgesys lieka tarsi šešėlyje. Kai net paviešinami seksualinio priekabiavimo faktai, nukentėjusiosios istorija, vis tiek viešojoje erdvėje sakoma: „Čia išsigalvota, negali taip būti“, – Lietuvos visuomenės požiūrį atskleidžia V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Seksualinį priekabiavimą bent kartą yra patyrusios 45–55 proc. moterų (nuotr. Lane Siesky)
Seimo narė profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė, išgirdusi Dovilės istoriją, tikina, kad mergina neturėtų tylėti – ji turi drąsiai ginti savo teises.
„Mergina neturi gėdytis ar bijoti, nes jei bus nutylimi tokie atvejai – Lietuvoje niekada niekas ir nepasikeis. Būtų labai gerai viešinti tokias istorijas, nes moterų labui ši mergina suvaidintų labai teigiamą vaidmenį. Jos istorija parodytų visuomenei, kad tokie dalykai vyksta ir jie yra nepateisinami bei už juos yra baudžiama“, – sako M. A. Pavilionienė.
Pokalbis su Vladu
Kitas šios istorijos veikėjas Vladas nekėlė ragelio keletą dienų. Kai jau buvau beveik praradusi viltį jam prisiskambinti, šeštadienio rytą man skambino pats Vladas. Perskambinau ir klausiau apie Dovilės papasakotą istoriją.
„Taip, aš buvau užrašęs, aš prisimenu: ji lankstė servetėles, o aš jai užrašiau: „Aš tave myliu.“ Kas čia tokio? Tai yra draugiškas variantas.“ (nuotr. Neilo Moralee)
– Jūsų buvusi bendradarbė pasakojo, kad Jūs darbo metu prie jos priekabiavote.
– Nieko sau.
– Apsikabindavote, liesdavotės, rašydavote raštelius?
– Čia jau perdėta, atsiprašau. Aš solidaus amžiaus vyras. Jos man kaip dukros.
– Sakote, kad mergina meluoja, neliesdavote jos?
– Išdykaudavom paprasčiausiai, kas čia per priekabiavimas?
– Bet Jūs jai rašydavote raštelius ant servetėlių su žodžiu „Myliu“?
– Tai paprasčiausias išdykavimas. Taip, aš buvau užrašęs, aš prisimenu: ji lankstė servetėles, o aš jai užrašiau: „Aš tave myliu.“ Kas čia tokio? Tai yra draugiškas variantas.
– Tarp bendradarbių neturėtų vykti toks bendravimas, juolab kad mergina Jūsų prašė liautis taip elgtis. Už tokį elgesį darbe taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
– Viešpatie, tai ką man dabar daryti?
– Nesikabinėti prie bendradarbių.
– Gerai, aš jau seniai nebedirbu tam restorane.
– Mergina Jūsų prašė prie jos nepriekabiauti?
– Tai viskas tuo ir baigėsi.
– Ar vadovė su Jumis kalbėjo dėl tokio elgesio?
– Ne, nekalbėjo.
Problemos sprendimo pasiūlymai
Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje yra pakankamai įstatymų, kurie gina asmenis, patyrusius seksualinį priekabiavimą. Didžiausia problema yra pačios visuomenės nuomonė, kai vadovaujamasi patriarchaliniais stereotipais pateisinant vyro seksualinį priekabiavimą prie moters ir tokį vyro elgesį priimant kaip normą. Dėl tokios susiformavusios visuomenės nuomonės moterys baiminasi kalbėti ir skųstis dėl seksualinio priekabiavimo, o kartais ir pačios nesuvokia, jog tai, ką jos patiria, yra neteisėtas, įstatymų draudžiamas elgesys.
- Siekiant efektyviai kovoti su seksualiniu priekabiavimu būtinas švietimas apie lygias lyčių galimybes ir kitais lyčių lygybės klausimais, pradedant nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų. Skandinavijos šalys turi gerąsias praktikas, ten berniukai ir mergaitės suvokiami kaip lygių galimybių subjektai. Taip pat lyčių lygybė, lyčių sociologija turi būti įtraukta į mokyklų ir aukštojo mokslo programas.
- Darbo vietose būtinas darbuotojų mokymas ir švietimas visais lyčių lygybės klausimais, įskaitant ir visas diskriminacijos formas bei rūšis.
- Spręsti lyčių nelygybės problemą stipriai padėtų ir Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija). Ši konvencija numato pareigą šalims narėms imtis būtinų priemonių skatinti tokius moterų ir vyrų elgesio modelių socialinius bei kultūrinius pokyčius, kurie kovotų su išankstiniais nusistatymais, papročiais, tradicijomis ir kitomis praktikomis, paremtomis moterų nevisavertiškumo idėja ar moterų bei vyrų stereotipiniais vaidmenimis.
- Stambulo konvencija yra pirmas teisiškai įpareigojantis regioninis teisės aktas Europoje, kuriame išsamiai kalbama apie įvairių rūšių smurtą prieš moteris, įskaitant ir seksualinį priekabiavimą. Tačiau Seimas Stambulo konvencijos ratifikavimą nuolat atidėlioja.
- Šiuo metu Lietuvoje nediskriminavimo politika rūpinasi viena Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nors ši problematika apima daugybę sričių – pradedant švietimu, baigiant vidaus reikalais. Todėl būtina, kad nediskriminavimo skatinimo 2015–2017 metų veiksmų plano projektas būtų priskirtas ne ministerijos atsakomybei, o laikomas ir patvirtintas Lietuvos Vyriausybės lygiu.
- Žiniasklaidos priemonės galėtų prisidėti prie visuomenės informavimo lyčių lygybės klausimais laužant patriarchalinius stereotipus ir formuojant lyčių lygybe pagrįstą požiūrį.
