Jei keli vyrai pripultų prie moters ir imtų kelti jos sijoną, liesti krūtinę, visuomenėje sulauktų pasipiktinimo bangos ir kaltinimo seksualiniu priekabiavimu. Kai tai patiria mergaitės mokyklose, tėvai ir pedagogai neretai tik šypteli, tokį elgesį pavadindami nekaltu berniukų išdykavimu. Neva visi taip elgiasi per amžius ir nieko čia blogo. „Nekenčiu mamos, nekenčiu mokytojų. Nenoriu net susilaukti vaikų Lietuvoje, nes žinau, kad išsigimusioje visuomenėje jie nesijaus saugūs“, – sako mergina, prieš dešimt metų mokykloje kentusi seksualinę berniukų prievartą.
Tėvai vaikų „žaidimus“ linkę toleruoti
Nenorėjusi įvardyti savo tikro vardo mergina, gyvenanti viename Šiaulių regiono mieste, pasakojo, kad brendimo požymiai jai pasireiškė gana anksti – dešimties metų. Mergaitė kompleksavo dėl ankstyvos brandos, o bendraklasius tai linksmino. Kartą, laikant mergaitę prieš visą klasę, bendraamžiai ėmė graibyti jos krūtinę. Kai apie tai sužinojo mokytoja, pasak pašnekovės, ėmė ją tardyti prie visos klasės. Mergaitė sutrikusi pasakojo, o vaikai juokėsi, laidė replikas, taip dar labiau sustiprindami mergaitės išgyvenimus.
Daugiau mokytoja su ja nesikalbėjo, netgi ignoravo, o bendraamžiai ir toliau žemino. Mokytoja ramiai ją palikdavo klasėje su įžūliais berniukais. Kai mergaitė papasakojo apie išgyvenimus ir patiriamą prievartą mamai, ši nesiėmė jokių veiksmų. Berniukų elgesys jai atrodė normalus, todėl mergaitė liko viena su savo išgyvenimais.
Dabar jau suaugusi mergina klasės draugų elgesį vadina tvirkinimu. Vis dėlto net ne tai, kas vaikystėje išgyventa, pašnekovei, praėjus dešimčiai metų, kelia siaubą. Jai baisesnis dabartinis ciniškas suaugusiųjų, tėčių ir mamų, požiūris į moksleivių seksualinius priekabiavimus mokykloje.
Mergina vaikystėje patirtais išgyvenimais pasidalijo su kitomis mamomis viename interneto forume. Savo vaikais ypatingai besirūpinančios mamos iš istorijos ir to, ką išgyveno mergaitė, tik pasijuokė. Mergina įsitikino, kad šiuolaikiniai tėvai vaikų seksualines priekabes toleruoja.
Anot vienos mamos, jos dukros mokomos pirmiausia pačios spręsti situaciją, tik nepavykus – kreiptis pagalbos į tėvus. „Dėl kiekvieno pirstelėjimo ar stumtelėjimo į mokyklą nelakstysiu, dukroms ne į naudą turėti „mamyčiukių“ reputaciją“, – teigė ji.
Kita mama prisiminė, kad jai besimokant mokykloje „seksualinė prievarta“ irgi buvo. „Prieš visas mokyklos mergaites turbūt, kai stengdavosi užgauti bręstančios mergaitės krūtinę, bandydavo įstumti į berniukų persirengimo kambarį, kai braukydavo ranka per nugarą, kad suprastų – jau nešioji liemenėlę ar ne. Jei nešioji, tai stengsis ją atsegti. Bet tai buvo paauglystė. Turbūt vienos mergaitės reagavo jautriai, kitos nesureikšmino. Esmė turbūt ta, kad seniau niekas nevadino to seksualine prievarta, tvirkinimu. Tai buvo kabinėjimasis, erzinimas ir pan. Kai jau labai įkyriai vykdavo toks panelių terorizavimas, tai mokytojai sudrausmindavo“, – sakė ji.
Viena moderatorė prisipažino, kad netgi būtų skradžiai žemę norėjusi prapult, nusižudyt ar išnykt, jei tėvai, mokytojai būtų kišęsi į tai, kad mokykloje ją erzino ar grabinėjo. Į mokyklą nebūčiau galėjusi įžengt. Priekabes visad išgyvenau lengvai, „kaip nuo žąsies vanduo“. Išsprendžiu savaip ir nesureikšminu“, – teigė ji.
Kelios mamos mergaitės grabinėjimo nelaikė seksualiniu priekabiavimu ar tvirkinimu ir teigė, kad tai elementarus berniukų susipažinimas su pasauliu. „Pradinukės būdamos spygavom, lakstėm nuo lendančių berniukų – ar kasas tampė ar sijoną kilnojo, jokios emocinės traumos, juolab visam gyvenimui, neliko. O kad trečiokas lenda – tai jau tvirkina. Net nebūčiau žinojusi, ką tai reiškia. Tikrai taip ir nesijaučiau“, – sakė ji.
Demokratija nėra anarchija
Mergaičių ginekologė Asta Damkuvienė sako, kad šiais laikais vaikai bręsta anksčiau nei prieš 20 metų. 8–9 metų mergaitėms jau ima augti krūtys ir tai yra laikoma norma.
„Pati jauniausiai mergaitė, kuri turėjo lytinių santykių ir atėjo pasitikrinti, tebuvo 12-os. Jei paklausi septyniolikmetės, ar ji turėjo lytinių santykių, ji jau įsižeidžia. Neva esu atsilikusi, pasenusių pažiūrų, jei ankstyvam lytiniam gyvenimui nepritariu“, – sakė A. Damkuvienė.
Jei berniukai seksualiai priekabiauja prie mergaičių – tai yra nekultūringa ir nemandagu, tai mergaites traumuoja. Tėvai turėtų kalbėtis su vaikais. „Dabar viskas galima. Per daug jaunimas internete, per televiziją nepadorių vaizdų žiūri. Reikėtų mokyti mergaites, kad jos nesileistų, jog prie jų būtų priekabiaujama, o berniukus turėtų auklėti tėvai, kad tai nepagarba mergaitei“, – sako gydytoja.
A. Damkuvienės teigimu, dabartinės mergaitės apie savo dorą, savigarbą, mažai galvoja, anksti rūko, vartoja alkoholį. Vaikai auga ne šeimose, o susimetus sugyventiniams.
„Ankstyvas lytinis gyvenimas mergaitėms nieko gero neatneša – lytiniu keliu plintančias ligas ir nepageidaujamus nėštumus. Per savaitę atėjo trys moterys – visos „-ytės“ ir „-aitės“ – prašydamos nutraukti nėštumą. Tai nenormalu, per mažai jaunimui apie tai kalbama. Demokratija – tai nėra anarchija. Kai viskas galima, tai taip ir būna. Vaikai turi tik teises, o pareigų jokių“, – sakė ginekologė.
Pseudoflirto aukos – traumuojamos
Psichologas Arūnas Norkus sako, kad nepaisant to, ar mes norime, ar nenorime, vaikai gimsta jau būdami seksualūs. Pirmieji seksualiniai potyriai vaikui kyla žindant mamos krūtį, vėliau – liečiant savo lytinius organus, dar vėliau – masturbuojantis ir t. t. „Tokiu būdu vaikas palengva ateina į brandaus seksualumo etapą, prasidedantį tik po lytinio brendimo pabaigos. Iki tol vaiko seksualinis gyvenimas vyksta daugiausia žaidimų ir ne visai sąmoningų emocinių išgyvenimų forma. Tuo metu vaikas suvokia savo lytiškumą, ima save vertinti kaip berniuką ar mergaitę ir laipsniškai perima ir įsisavina vyriško ar moteriško elgesio pavyzdžius, įsisąmonina savo kūno autonomiją. Čia labai svarbūs tėvai, mokydami vaiką, kad nedera kitiems demonstruoti savo nuogo kūno ar leisti jį liesti“, – sako jis.
Deja, nemažai tėvų nežino, kaip kalbėtis su vaikais apie jų seksualumą, netgi nesuvokia, kad reikia apie tai kalbėti ir mokyti vaiką tinkamai elgtis – lygiai taip, kaip mokome jaustis saugiai ar mandagiai būti prie stalo. Todėl nereti atvejai, kai smalsumo vedami jaunesni ar vyresni vaikai užsiima grubiais seksualinio tyrinėjimo žaidimais, tokiais kaip kitos (ar tos pačios) lyties draugų graibymas, lietimas, provokavimas. Jiems įdomu, jiems atrodo, kad tai žaidimas, pramoga, nekalta išdaiga, vėliau tarsi savaime turinti peraugti į flirtą.
„Visai kitaip jaučiasi tokio pseudoflirto auka. Visais atvejais, kai į seksualinio tyrinėjimo žaidimus vaikas ar paauglys įtraukiamas prieš savo valią, jis psichologiškai traumuojamas. Traumuojamas, nes pažeidžiama jo kūno autonomija ir savivertė. Kyla kaltės, gėdos, pykčio jausmai, nešvaros, suterštumo pojūtis, atsiranda nepasitikėjimas aplinkiniais ar pasauliu. Nereti ir somatiniai sutrikimai: nemiga, apetito pokyčiai, neurotiškas elgesys ir pan. Kai kuriais atvejais gali susiformuoti psichinė trauma, lemianti visą gyvenimą, trukdanti sukurti sveikus santykius su kitu žmogumi, iškreipianti savęs vertinimą ir elgesį“, – sako psichologas.
Jei pats patyriau, lai kenčia ir kitas?
Kaip į tokius atvejus turėtų reaguoti suaugę žmonės? Anot A. Norkaus, labai paprastai – jie turi nubrėžti elgesio ribas: kas galima ir kas ne. Tos nubrėžtos ribos vėliau sąlygos, ar suaugę gerbsime kito orumą, ar darbe negraibysime savo kolegų intymių vietų, ar nereplikuosime apie jų išvaizdą ir „privalumus“, galiausiai – ar nesiimsime smurto prieš artimą. Europoje šios skaudžios pasekmės jau seniai žinomos, lygiai taip pat, kaip vaikų mušimas. Būtent dėl šių priežasčių siekiama užtikrinti vaiko gerovę, į kurios sampratą įeina ir jo kūno neliečiamumas.
Psichologas apgailestauja, kad mūsuose toks požiūris dar tik skinasi kelią. „Mes pykstame ir baudžiame suaugusiuosius, kurie tyčia liečia mūsų vaikus ir apšaukiame juos pedofilais. Tačiau su šypsena lūpose toleruojame, kai tai daro jų bendraamžiai, mintyse šelmiškai pagalvodami: „Aha, pradėjo bręsti…“ Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad daugelis yra patys tai patyrę. Lygiai taip pat mes toleruojame vaikų mušimą baudžiant, juk patys taip skaudžiai kadaise buvome mušti. Ir jeigu su mumis taip kažkada nutiko, o mums pavyko išgyventi, psichika mums liepia to nesureikšminti, sumenkinti. Nes kitaip gali sugriūti mūsų pasaulėjauta“, – komentuoja pašnekovas.
Bet ne kiekvienas gali to nesureikšminti. Ypač jei tai – vaikas. Ką tokiais atvejais daryti tėvams? Visų pirma, atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku, priimti jį ir jo problemą. Paaiškinti, kad ne jis kaltas dėl to, kas su juo atsitiko, o smurtautojas. Leisti vaikui paprastai ir atvirai išsakyti savo jausmus ir baimes, o jei tai padaryti sunku – pasiūlyti juos nupiešti. Nupiešti, kas įvyko, kaip dėl to jaučiasi ir visa tai aptarti. Po to galima pasiūlyti piešinį sunaikinti.
„Svarbu – nesmerkti vaiko ir nebūti abejingu jo išgyvenimams bei nenuvertinti jų. Tais atvejais, kai vaiko emocinė savijauta negerėja, būtina kreiptis į psichologą. Savaime suprantama, kad apie tokią vaiko patirtį turi būti informuoti mokytojai ir smurtaujančiųjų tėvai. Nes nubrėžti tinkamo elgesio ribas – jų pareiga“, – sako A. Norkus.
Oksana LAURUTYTĖ
