Jungtinių Amerikos Valstijų Fulbraito programos mokslininkė Aušra Park metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Jos nuomone, viena opiausių pasaulyje – prekybos žmonėmis – problema Lietuvoje prisimenama tik protarpiais ir kartais atrodo, kad šios problemos nėra ar ji neverta dėmesio. Mokslininkės tikslas buvo įrodyti, jog tai masinis reiškinys, todėl A. Park skaitė viešas paskaitas, kalbėjosi su institucijomis, kurios padeda prekybos žmonėmis aukoms, Seimo nariais, visuomenininkais, teisėsaugos pareigūnais. Prieš grįždama į JAV, daktarė A. Park davė išskirtinį interviu ir „Akistatos“ laikraščiui.
Aušra Part (Aurelijos Žutautienės nuotr.)
– Savo paskaitose pateikėte bauginančius skaičius: per metus vien iš Lietuvos išvežama maždaug po 1200 moterų, 2–3 per dieną...
– Mano pateikti skaičiai nėra tikslūs – jie gali būti dar didesni. Jungtinių Tautų duomenimis, kiekvienais metais parduodama maždaug 1,5 milijono žmonių. Kitos organizacijos duoda dar didesnius skaičius. Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF darbuotojai tvirtina, jog kasmet vien vaikų parduodama apie 2 milijonus. Pietryčių, Centrinės Azijos – Indijos, Pakistano – vaikai iš kartos į kartą jau nuo 5 metų eina dirbti, kad išmokėtų proproprosenelių skolas.
Deja, Lietuvoje mąstoma maždaug taip: na, jei išvežama 1200 moterų (o dažnai dar tvirtinama, kad jos pačios savo noru išvažiuoja), tai problemos kaip ir nėra. Tačiau tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tiek išvežtų moterų yra didžiulė netektis.
Labai taikliai yra pastebėjęs vienas visuomenininkas iš užsienio: prekyba žmonėmis – tai „tylusis cunamis, kuris plauna žmones“. Vyriausybininkai bando atskleisti ir numatyti, kokios yra tendencijos, tik dirbdami su nedidele grupe žmonių – su tais, kuriuos pavyksta išaiškinti ir kai vykdomas ikiteisminis tyrimas. O skaičiai, kuriuos pateikia UNICEF, Jungtinės Tautos ar Interpolas, gali būti yra tik ledkalnio viršūnė. Jokia institucija negali pasakyti tikslių skaičių.
– Ko gero, neįmanoma ir suskaičiuoti? Juk šie nusikaltimai ne lokaliniai – jų pradžia būna vienoje šalyje, o gijos nusitiesia į kitas valstybes.
– Taip. Ir ne tik. Priverstinė prostitucija, prekyba žmonėmis dar persilieja ir į kitas nusikalstamas veikas – kad ir dokumentų klastojimą. Kai užsienyje randamos merginos, besiverčiančios prostitucija, Lietuvos policija argumentuoja, jog tai nėra lietuvaitės – tai merginos iš kitų posovietinių valstybių su padirbtais pasais. Galima tvirtinti, jog statistika ne tokia – tiek moterų neišvežama iš Lietuvos, – bet tai nepaneigia fakto, kad problema yra. Be to, nežmoniška, kai vyrauja tokia nuostata: „Moldavė, ukrainietė ar rusė su lietuvišku pasu mums nerūpi“. Koks skirtumas, koks pasas, kai daromas nusikaltimas?
Prostitucija – iš skurdo
– Jums teko būti ir Seime. Ar ir mūsų, kaip jūs vadinate, vyriausybininkai nesuvokia, kokia tai didelė problema?
– Atvirai pasakius, visokių sutikau. Vieniems tai buvo visiškai nauja, kiti susidomėjo, trečiųjų nuomonė buvo maždaug tokia: „Ir vėl tas pats... Problema yra, bet tai ne mūsų problema, tai – Vakarų problema, kadangi iš ten kyla paklausa. Jei jiems reikia merginų, tai ar lietuvė, ar rusė, ar dar kokia nors kita – vis tiek bus pristatytos, nes veikia ekonominiai dėsniai. Ir tvarkytis reikia Vakarams, o ne mums. Tegu jie mažina tą sekso paklausą ir pan.“
Seimo narių nuomonė atspindi tokią pačią, kokią jaučiame visuomenėje, nuostatą: „Tos merginos pačios kaltos, kvailos, blondinės, vištos, – priklijuoja įvairių epitetų, – pačios apsigavo. Ir ko čia dar kelti triukšmą, jei pačios to nori! Mes gi jas šviečiame, informacijos yra daug, o jos vis tiek važiuoja, tai kokia čia problema? Vakarai nori sekso ir kol jie nesusitvarkys, tol jos važiuos!“ Lietuvoje toks valdančiųjų požiūris gal ir normalus, tačiau kitose šalyse – nežinau, kaip į tokią valdžios nuomonę būtų pažiūrėta...
Vis dėlto reikia pripažinti, jog tam tikru lygmeniu yra ir tiesos. Vienas iš veiksnių, kodėl vyksta prekyba žmonėmis – skurdas, nelygi ekonominė padėtis tarp šalių. Daugeliui atrodo, kad kitur žolė žalesnė, kad ten laukia dangus. O iš tikrųjų pakliūvama į pragarą, kur psichologiškai, fiziškai ir visaip kitaip žmogus sugniuždomas, pervaromas per mėsmalę, paverčiamas gyvu lavonu. Tačiau kol žmogus to pragaro nepereina, apie tai nemąsto, neįstengia ir nesistengia suvokti pasekmių. Tad nenuostabu, jog mergina ar moteris, gavusi viliojantį pasiūlymą, griebiasi už jo tarsi už šiaudo.
Kita vertus, Lietuvoje apie prekybą žmonėmis, prostituciją rimčiau imta kalbėti tik apie 2000-uosius. O pats žiauriausias laikotarpis, kai merginos buvo ištraukiamos iš diskotekų ar tiesiog gatvėje brukamos į automobilius, kai buvo vežamos būriais ir dingdavo, niekam nerūpėjo. Per tą dešimtmetį Lietuva neteko labai daug žmonių ir niekas nesiėmė reikiamų priemonių
– Kai toks abejingas daugelio institucijų požiūris, prekeiviams žmonėmis dirbti paprasta. Belieka tik sugebėti apsukti nusižiūrėtai aukai galvą...
– Suteneriai bei vadinamieji „trafikieriai“ – pervežėjai (yra dvi kategorijos prekeivių: vieni, veikiantys vietoje, kalbantys vietine kalba, merginas verbuoja, pristato į vietą ir parduoda jau kitiems – viešnamių ar pan. savininkams) yra labai geri psichologai. Jie žino, kaip moterį užkalbinti, kaip įgyti jos pasitikėjimą. Jie iš merginos elgsenos, eisenos nusprendžia, ko šiai trūksta: ar dėmesio, ar šilumos, ar meilės. Stebi, pavyzdžiui, kaip jos praeina pro parduotuvę ir varvina seilę į gražią suknelę. Juk puikiai žinome, iš kokių visuomenės grupių dažniausiai merginos pakliūva į prekiautojų žmonėmis rankas.
Yra ir daug vietų, kuriose „dirba“ tie „trafikieriai“. Tiesiog aukso klodai jiems yra vaikų namai, be to – kaimai, autobusų stotys. Taip pat – turgūs, kur socialiai pažeidžiamų šeimų tėvai ateina parduoti savo daiktų ir atsiveda vaikus, jau patyrusius skurdą ir norinčius bet kokiomis priemonėmis iš jo ištrūkti.
O „trafikieriai“ iš karto atpažįsta potencialią auką. Ir gali net neprireikti didelių pastangų jai užverbuoti – gali užtekti tik pakvietimo papietauti.
Štai viena istorija, kurią papasakojo nevyriausybinės organizacijos atstovės. Tėvai pindavo vainikus, darydavo puokštes, krepšelius su gėlėmis ir pardavinėdavo turguje. Kartu su jais dirbdavo ir jų dukra. Taigi, vienam tokiam „trafikieriui“ užteko mergaitę pavaišinti karšta kava, pasakyti: „Kokia tu miela ir graži“, ir mergaitė juo patikėjo. Iki tol ji nebuvo girdėjusi savo šeimoje tokių gražių žodžių, negavusi dėmesio.
Kita vertus, nebūtinai tokios merginos būna iš asocialių šeimų, kur geriama ir smurtaujama. Šilumos būna išsiilgę ir tų šeimų vaikai, kur tėvai dirba nuo ryto iki vakaro ir neturi laiko su savo vaiku pasišnekėti, pagirti jį ar patarti jam. Todėl merginai, neturinčiai jokių emocinių pagrindų ir pirmą kartą pajutusiai, kad kažkas parodė dėmesį, pastebėjo ją, atrodo, jog tai Dievo siųsta palaima – tarsi būtų nusileidęs princas ant balto žirgo. Tad kaip netikėti tuo, ką tas „princas“ sako..?
„Trafikieriui“ to ir tereikia – jis įgauna visišką pasitikėjimą ir su auka gali daryti, ką nori. Ji niekam nesiskųs, nieko nesakys tėvams, net jei pastariesiems dukra ir rūpi. Nė draugams nieko nepasakys – aklai pasitikės tuo, kuris ja „rūpinasi“. O šis paprastai sako: „Žinai, važiuokim į užsienį – užsidirbsim daug pinigų, grįžę nusipirksim namą ar butą, susituoksim, turėsim vaikų ir laimingai gyvensim“. Sukuriamas toks rožinis mitas, kad mergina, ypač kai toks svajonių gyvenimas rėkte rėkia iš žurnalų viršelių ar televizijos laidų, neatsispiria ir net neužduoda klausimų, kuriuos yra būtina užduoti.
Tai tokia tiesmukiška verbavimo į vergovę pusė. Tačiau didelė dalis merginų išvažiuoja su „darbo pasiūlymais“. Paprastai pasiūlomas įspūdingas atlyginimas už elementarų darbą (valytojos, padavėjos, kambarinės ir t. t.). Noras užsidirbti ir būna tas kabliukas, ant kurio „užkimba“ merginos.
Kelias į vergovę
– Ar merginos per mažai žino apie galimas grėsmes, ar pernelyg pasitiki savimi? Kaip apsaugoti galimą auką?
– Blogiausia, kad gavusios pasiūlymą dirbti užsienyje merginos „neatlieka namų darbų“, kuriuos šiuo atveju privaloma atlikti. Netgi važiuojant į, atrodo, visiems įprastus sezoninius darbus, derėtų labiau pasidomėti, kur, kaip ir ką reikės dirbti. Štai dabar prasideda pats sezoninių darbų įkarštis ir yra didžiulė galimybė, kad, tarkim, į Ispaniją nuveš – bet ne braškių rinkti, kaip buvo žadėta. Todėl būtina pasitikrinti, ar tas ūkininkas tikrai ten registruotas, ar tikrai turi ūkį. Per socialinius tinklalapius internete tikrai galima rasti patikimos informacijos. Jei nemoki kalbos, būtina išmokti bent kelias elementarias frazes.
Aš manau, jog nereikia sėdėti savo vietinėje „kūdroje“. Važiuoti būtina, net jei ir tiek neuždirbsi, kiek planavai. Juk prasiplečia akiratis, susipažįstama su kita pasaulėžiūra, pamatomos kitokios vertybės – tie dalykai pinigais neįkainojami. Tačiau keliauti ar važiuoti į kitas šalis padirbėti reikia su sveika rizikos doze.
Negalima užkibti ant tokio standartinio kabliuko: „Žinai, yra toks gerai apmokamas darbas, bet jei tu nori jį gauti, niekam nepasakok, nes tavo draugai apsuks tave apie pirštą ir išvažiuos vietoj tavęs. Tėvams irgi nebūtina sakyti – geriau jiems padaryk staigmeną, kai daug pinigų užsidirbsi...“ Ir mergina galvoja: „Tikrai – kam sakyti, jei toks fantastiškas šansas pasitaikė!“ Taip ir dingsta kaip į balą...
Juk yra nustatyti terminai, kada žmogus paskelbiamas dingusiu, ir tas laiko tiksėjimas yra į naudą tam „trafikieriui“. Per tą laiką suspėjama tą merginą nuvežti, paslėpti, įkišti į kokį fabriką ar viešnamį – pėdsakai šąla kiekvieną minutę.
Todėl būtina pasakyti draugams ar artimiesiems, kur važiuojama, konkrečiai susitarti, kada paskambins. Ir jei nustatytu laiku nėra iš išvažiavusiojo jokių žinių, būtina pradėti skambinti pavojaus varpais.
Dar būtina namuose palikti dokumentų kopijas, užsiregistruoti ambasadoje, kad atvyksti – užsieniečiai taip daro, tai standartinės apsaugos priemonės. Tačiau iš posovietinių šalių atvykę žmonės kažkaip nesupranta, kad tai privalu.
– Šia opia problema susidomėjote prieš daugiau negu 5 metus. Kaip ji sprendžiama kitose šalyse?
– Didžiausia problema posovietinėse šalyse – Moldovoje, Ukrainoje, Rusijoje. Čia prekyba žmonėmis vertinama šimtatūkstantiniais skaičiais. Tačiau šiose šalyse stengiamasi su ja kovoti. Tik gal ne visada sėkmingai, nes visur didžiulė korupcija, bylos vilkinamos, skurdo lygis aukštas ir pinigų skiriama nepakankamai.
Tarkim, JAV šią problemą bandoma spręsti su nevyriausybinių organizacijų pagalba. Jų nariai savanoriauja ir sugalvoja įvairiausių būdų, kaip apie tą problemą informuoti. Pvz., apie tai kalbama bažnyčiose, kur labai stiprios bendruomenės. Žmonės informuojami apie problemą, aiškinama, kokios būna išeitys, kur prireikus gauti pagalbą.
Mano nuomone, tinkamas ir Ukrainos pavyzdys – juo galėtų pasekti ir Lietuvos švietimo ministerija. Ten kiekvienais metais visi moksleiviai privalo išklausyti paskaitas apie galimas grėsmes ir būdus, kaip jų išvengti. Reikėtų su jaunimu kalbėti ne tik apie meilę, hormonų audras, bet ir apie tai, kokiais būdais galima pakliūti į sutenerių tinklą, kaip įkliuvus iš jo ištrūkti ir kur ieškoti pagalbos. Be to, jaunimas turi būti informuotas, jog ištrūkus iš tokio pragaro žmogui bus garantuota pagalba (deja, dažniausiai ji trunka ne vienerius metus, nes psichologinės traumos sunkiai leidžiasi gydomos).
Kuo plačiau informuoti visuomenę galėtų nevyriausybinės organizacijos. Autobusų, geležinkelio stotyse, savivaldybėse, masinio žmonių susibūrimo vietose jų nariai galėtų išklijuoti skelbimus, perspėjančius apie galimus prekybos atvejus ir būdus, kaip gelbėtis, kur kreiptis. Ir net keliomis kalbomis, nes į Lietuvą atvežama merginų ir iš kitų šalių.
Juk šis verslas duoda labai didelį pelną ir nusikaltėliai taip lengvai neketina jo atsisakyti. Teigiama, jog iš prekybos žmonėmis gaunamas pelnas jau aplenkė ginklų pardavimą ir smarkiai konkuruoja su narkotikų verslu.
– Kiek man žinoma, institucijos, kurios teikia buvusioms sekso vergėms pagalbą, negauna beveik jokios paramos. O valdininkų ir teisėsaugos pareigūnų požiūrį jau pati pajutote...
– Taip. Policija dirba daugiau techninį darbą, o ne kreipia dėmesį į socialinę pusę, tad palaužto žmogaus nemato. Šiuo atveju policininkų mąstymas dar smarkiai atsilikęs.
Lietuvoje egzistuoja dar viena didelė problema – trūksta advokatų, kurie norėtų ir galėtų apginti auką.
Štai JAV advokatai specializuojasi: vieni gina verslo interesus, kitiems – svarbu prestižas, duoklė visuomenei, todėl jie imasi bylų, už kurias nieko negauna. Ir net turintieji prestižinio Harvardo universiteto teisės laipsnį imasi tokių nepelningų bylų. Tokie teisininkai atstovauja, tarkim, kokiai nors iš Gvatemalos nelegaliai įvežtai merginai, kadangi laimėjęs tokią bylą advokatas pelno didžiulę visuomenės pagarbą ir vertinamas kaip puikus specialistas. Juk kai klientas moka didelius pinigus, advokatas gali nusisamdyti į pagalbą visą komandą, prieiti prie duomenų bazių – už pinigus nesunku laimėti bylą. O kai bylos imamasi nemokamai, kai advokatas dirba vienas, investuoja tik savo protą ir laiką, tada laimėta tokia byla atskleidžia jo gebėjimus.
Amerikoje yra grupė juridinių organizacijų, kurios priima ką tik studijas baigusius studentus, besispecializuojančius panašiose baudžiamosiose bylose. Vyksta didžiulė konkurencija, kad ten patektum, nes tai darbas, kuriuo gali įrodyti, kokio lygio specialistas esi.
Panašios praktikos Lietuvoje, ko gero, dar ilgai turėsime laukti. Juk galėtų universitetuose burtis nedidelės studentų grupelės – idealistų, kurie galėtų dykai atstovauti prekybos žmonėmis aukoms ir taip pakeltų teisinės sistemos prestižą. Aš manau, kad tokių žmonių atsirastų – juk revoliucijos ne iš karto darėsi...
Legalus smurtas prieš moteris
– Sklando nuomonė, jog legalizavus prostituciją, girdi, sumažėtų prekyba žmonėmis, būtų sustabdytos lytiniu būdu plintančios ligos, papilnėtų valstybės biudžetas ir t. t. Net katališkiausia pasaulio šalis, Lenkija, – ir toji bando svarstyti klausimą dėl prostitucijos legalizavimo. Kokia jūsų nuomonė?
– Kai šis klausimas kyla, pasisakančiųjų „už“ ar „prieš“ būna maždaug vienodai. Tie, kurie „už“, tvirtina, jog, girdi, merginos bus apsaugotos nuo smurto, neva surinksime mokesčių, biudžetas papilnės ir pan. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad prostitucijos legalizavimas nieko gero neduoda.
Štai Olandijoje, kurioje prostitucija legalizuota – seniai yra Raudonųjų žibintų gatvė, – užsiregistruoja tik apie10 proc. prostitučių, o 90 proc. dirba nelegaliai. O juk šioje šalyje prostitutės nebaudžiamos, skelbimai įdarbinti prostitutes kabo net darbo biržoje! Materialiniai svertai šiuo atveju yra tokie: „Gaudavau šimtaprocentinį pelną, o dabar reikia mokesčius valstybei mokėti! Kam, po velnių, aš tuos mokesčius mokėsiu, kai galima nesidalinti su valstybe?.. Ir kodėl turiu mokėti mokesčius, jei aš pardavinėju savo kūną?!“
Taigi vargu ar bus gautas koks nors pelnas. Tose šalyse, kur viskas legalu, visada egzistuoja ir šešėlinė ekonomika. Pagaliau, legalizuoti prostituciją yra legalizuoti smurtą prieš moteris ir merginas. Ar tai siektina?
– Na, bet šioms merginoms būtų užtikrinamos nors minimalios socialinės garantijos, garantuota šiokia tokia sveikatos priežiūra...
– Taigi, kad tik šiokia tokia, o greičiau – jokia. Pavyzdžiui, eiliniam žmogui reikalinga nedidelė operacija. Jam sako, kad ją atliks geriausiu atveju po savaitės. Neaišku dar ir kaip tas chirurgas elgsis, kaip gerai atliks tą operaciją... Žinau, kad Lietuvoje net senukams, jei jie skundžiasi kokiais nors negalavimais, vietoj gydymo, dažnai pasakoma: „Ko gi jūs norit – amžius jau toks...“
O dabar įsivaizduokite: ateina atitinkamai pagal savo profesiją apsirengusi mergina, ryškiu makiažu ir savo žargonu prašo ją apžiūrėti. Įdomu, kiek ji lauks, kol ją apžiūrės, ir kas ją apžiūrėti norės? O jei apžiūrės, tai kokio lygio ta apžiūra bus? Taigi iš savo kasdienių patirčių galima spręsti, kaip viskas bus.
– Vis kalbame apie moteris, tačiau prostitutės nedirbtų, jei nebūtų „paslaugos gavėjų“. Kaip manote, kodėl „teikėja“ baudžiama, o „gavėjas“ – dažniausiai ne?
– Apie 1999 metus pradėtas eksperimentas: Skandinavijoje – Švedijoje, Norvegijoje – priimti įstatymai ir pradėta bausti „paslaugos gavėjus“. Aukos čia nebaudžiamos: tai yra moters pasirinkimas, kurį dažniausiai lemia ekonominės sąlygos. Reikia pripažinti, kad prostitucijos mastai ryškiai sumažėjo, bet spėjama, jog ji persikėlė į tuos kraštus, kur gavėjai nebaudžiami. Ištroškusieji sekso plaukia keltu ar važiuoja, tarkim, į Baltijos šalis.
Mano nuomone, „paslaugos gavėją“ būtina bausti. Dabar labai juokinga pasižiūrėjus į policijos suvestines: pagautos ir nubaustos tik prostitutės, ir tik vienas kitas prostitucijos gavėjas nubaudžiamas, nors įstatymas numato bausmę abiem pusėms. Tai kaipgi čia yra? Pagal statistika išeitų, kad tos prostitutės viena su kita santykiauja..?
Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną Lietuvos fenomeną. Jūsų uostamiestyje, Klaipėdoje, nėra užregistruota nė vieno priverstinės prostitucijos fakto. Tikrovėje taip nebūna – visuose pasaulio uostuose yra, o pas jus – ne. Jei taip iš tikrųjų, tai Lietuva – fenomenas.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
