Tikriausiai esate matėte begalę filmų, kur biure esančiame kambarėlyje kopijavimui vyksta magiški dalykai. Turime ir mes tokį, tačiau nieko stebuklingo ten nevyksta. Na, nebent biurokratinių rašliavų dauginimas jums vis dar atrodo mistiškas dalykas. Visgi, būna dienų, kai mūsų moteriškam kolektyvui prisireikia vyriškos pagalbos ir tenka jos kviestis, tačiau tai niekad nebūna panašu į tas scenas, kurias su pavydu stebėdavau TV ekrane.
Kaip tyčia tai nutiko būtent tada, kai vienos kolegės atostogavo, o kitos jau buvo išskubėjusios į savo jaukius namus. Ir bėda ne menka: ryt iš ryto atvyksta šulai iš sostinės ir sutartys jau turi būti parengtos pasirašymui, o kopijavimo aparatas visiškai paklaiko. Šiaip ne taip prislopinusi suvokimą, kad nesėkmė čia prilygtų katastrofai mano karjeroje, bandžiau rasti sprendimą. Mus aptarnaujančios įmonės telefonu prisiskambinti nepavyko ir neviltis nuvedė mane į internetą. Surinkau pirmą tinkamu pasirodžiusį numerį ir pagaliau sulaukiau atsako. Maloni moteris pažadėjo tuojau pat išsiųsti meistrą mūsų adresu. Palengvėjo. Užsikaičiau kavos ir laukiau.
Rodos, laukimas tęsėsi begalybę, tačiau vos išgirdusi beldimą į duris ir jas atrakinusi pasijutau kaip pasakų princesė, laukianti princo, kuris ją išvaduotų iš klastingos raganos nagų. Na, šitas princas neprilygo mano idealui, bet užteko to, kad jis gali sutaisyti kopijavimo aparatą ir padėti išvengti problemų.
Dar vieną amžinybę truko aparato apžiūra, varžtelių sukiojimai ir visos kitos man neaiškios procedūros. Tikriausiai akivaizdžiai matydamas nerimą mano veide meistras pabandė išsklaidyti tuos tamsius debesis: „O jūs žinote, kokia yra viena iš keisčiausių kopijavimo aparatų gedimo biuruose priežasčių?..“ – nepakeldamas akių nutęsė jis paslaptingai, lyg kalbėtume itin įdomia, visiems suprantama tema. „Net neįsivaizduoju!“ – atšoviau kiek ironiškai ir abejingai. „Na... žinot, kaip žmonės Holivudo filmuose...“ – nustebinta jau laukiau, kad pasiūlytų pamėgdžioti kokį scenarijų, bet – „Na, kai daro savo veidų ar užpakalių atvaizdus. Taip ir atsiranda smalsuolių, kurie nori tai išbandyti, o aparatai neišlaiko svorio.“ Akimirkai nusivyliau, bet protas vis dar veikė: „Jūs norite pasakyti...“ – įsižeidusi jau kėliau antakius, bet jis mane nutraukė: „Ne, ne, ne! Tačiau negalėjau nepastebėti, kad jūsų užpakaliukas – vertas įamžinimo.“ Mano nepasitenkinimą kaip mat nuplovė šilta, tokio netikėto komplimento sukelta, banga ir veide įsižiebė drovi šypsena. Ir jam tai patiko – pakėlęs į mane akis šyptelėjo, bet vėl išgirdau visai ne tai, ko tikėjausi: „Kur čia tualetas?“ Į mano veidą vėl grįžo nepasitenkinimas, o jis sekdamas mano nurodymus nuėjo nusiplauti rankų.
Laukiau jo sugrįžtant, bet mintys jau sukosi ne apie tai, ar pavyko rasti gedimą, ar jį pašalino ir kaip toliau sklandžiai dirbti. Vis dar mėgavausi tuo netaktišku komplimentu ir pagauta azarto prasegiau marškinių sagą, kad šiek tiek labiau atidengčiau savo iškilią krūtinę – tegu pamato, kad ne vien mano užpakaliukas vertas dėmesio.
Kai išgirdau artėjant jo žingsnius, kraujas stipriau plūstelėjo į gyslas, bet ryškiai ne į smegenis. Kaip kokia karingoji princesė užstojau įėjimą ir įsirėmiau į durų staktą. Jis nepasimetė. Žaismingai šyptelėjo, kilstelėjo antakius ir priėjęs taip arti, kad galėjau jausti jo kvėpavimą, tvirtai sugriebė mane už sėdmenų priglausdamas prie savęs: „Taip, buvau visiškai teisus.“ Nustebino drąsa blausiai mėlynose akyse ir šaltas karingumas kaip mat užsižiebė aistra – niršiai įsisiurbiau jam į lūpas.
Mūsų liežuviai darbavosi kaip pasiutę ir tik gaudydama orą suvokiau, kad jo rankos greitai tvarkosi ne tik su kopijavimo aparatais – mano siauras ir ne visai trumpas sijonas jau buvo ties liemeniu, o kojos pačios vijosi aplink meistro pusiaują. Taip pat greit mano dailus užpakaliukas atsidūrė ant netoliese stovinčio stalo. Vėl susidūrė mūsų akys ir aš tiksliai žinojau, kad bus toliau. Pritariamai apsilaižiau lūpas, o jo stambūs pirštai lengvai slystelėjo vidun. Jis su pasimėgavimu stebėjo, kaip jo veiksmai ten apačioje atsispindi mano veide. Tačiau ir aš nusprendžiau įpilti žibalo į ugnį – sugriebiau jį už plaukų ir mes vėl sukibom karštam bučiniui.
Kai vėl pritrūko oro, pasinaudojau pauze ir iki galo atsisagsčiau marškinius. Jis nesnaudė ir mano aimanos garsėjo. Galiausiai atsegiau liemenėlę per priekį norėdama pasidalinti su juo dar vienu turtu. Kai mano išlaisvintos krūtys ir stangrūs speneliai susidūrė su jo mikliu liežuviu bei stambiom, vyriškom rankom orgazmas smogė visu smarkumu, o aš įsikandau pirštą, kad riksmais neprisikviesčiau nereikalingos pagalbos.
Galiausiai banga prislopo ir jo pirštai išsivadavo iš mano karštosios vietelės. Nustebau, kai jis su pasimėgavimu juos nulaižė kiaurai verdamas mane tuo savo šėtonišku žvilgsniu. Nebuvau nusiteikusi sulėtėti. Narsiai ėmiau vaduoti jį iš darbinio kombinezono ir nesunkiai radau, tai ko ieškojau. Dar kartą netekau amo, o jis ramiai nusirengė marškinėlius apnuogindamas savo glotnią krūtinę ir tik šyptelėjo pastebėjęs mano nuostabą, bei pamaiviškai pavizgino klubais kol rankose gniaužiau jo įspūdingą organą. Na, bent neabejojau, kad esu pakankamai sudrėkusi.
Jis grubokai įėjo į mane, bet mano susierzinimą žaibiškai nušlavė nauji pojūčiai. Energingi pirmyn-atgal, tiesiogine ta žodžio prasme, suteikė tokį pilnatvės jausmą, kad maniau jog sprogsiu. Kandžiodama lūpas tramdžiau dejones ir stengiausi nagais nesuraižyti jo nugaros, tačiau pasiekusi viršūnę nesusivaldžiau ir krimstelėjau jam petį. Išsigandusi atsitraukiau, bet neatrodė, kad jam tai būtų nepatikę, nors ir sugriebė iš manęs išsprūdusią varpą. Aš klusniai priklaupiau ir netrukus, po gilaus atodūsio ir kelių taiklių šūvių, jaučiau savo burnoje šiltą sėklą. Jis palaimingai šypsojosi įsirėmęs į sieną ir gaudė orą.
Nebuvau pratusi nuryti spermos, todėl išskubėjau į tualetą. Tikriausiai tai šiek tiek nuvylė mano gelbėtoją, tačiau greitai grįžusi radau jį vis dar berenkantį įrankius ir žinojau, kad arba dabar, arba niekada: „O gal tu šįvakar laisvas?“...
Monu
