Mano darbovietėje dabar pokyčių metas – gavome naują galvą, kuri su vaikišku entuziazmu įvedinėja savo taisykles ir beatodairiškai griauna laiko patikrintą santvarką. Galiausiai ir aš patekau į naujojo vadovo akiratį, todėl buvau iškviesta „ant kilimėlio“.
„O! Laba diena! Sėskitės...“- pasiūlė jis, vos tik įžengiau į jo kabinetą. Uždariau duris ir štai aš jo teritorijoje: jokių palaikančių bendradarbių žvilgsnių, jokių liudininkų. Įsitaisiau kėdėje priešais: „Tik pabandyk...“ – karštakošiškai sukosi man galvoje ir iš visų jėgų tramdžiau karingą nusiteikimą gintis, o mano bosas lėtai, kaip labiausiai pasipūtęs kiemo gaidys, nužingsniavo savo begėdiškai prabangaus krėslo link ir atsisėdo. Dabar jau tiesiai akis į akį.
Demonstratyviai įsistebeilijau jam akis. Neabejoju, kad mano geležinė veido išraiška jį glumino, bet, šmikis, puikiai laikėsi: „Pasikviečiau jus norėdamas aptarti...“ – skambėjo kažkur fone, bet taip niekaip ir nepasiekė mano ausų. Akimis svilinau jo nepriekaištingai „sulaižytą“ šukuoseną, aukštą kaktą su keliomis negiliomis raukšlelėmis, super stilingus akinius, stebėjau kaip jam kalbant virpčioja plonos šnervės, kaip žiopčioja jo siauros, griežtos lūpos ir beveik nieko negirdėjau.
„Vokietijos patirtis rodo...“ – tęsė jis, o aš juokiausi sau mintyse, kad Vokietija garsėja ir kita klientų aptarnavimo sritimi. Tikriausiai nejučiomis kilstelėjau antakį, nes jis klaidingai palaikė tai susidomėjimu ir palinko arčiau. Manau, tai tebuvo to karingo velniūkščio manyje pergalė. „Na, jei jau jį domina vokiška metodika...“ – pasakiau sau mintyse ir, išsimovusi iš batelio, ištiesiau pėdą po stalu pirštų galiukais perbraukdama per boso tarpkojį.
Akimirką jis sutriko, bet mano šalta mina ignoravo veiksmą po stalu ir jis kaip mat įsitraukė į žaidimą – lyg niekur nieko kalbėjo toliau. „Vyras...“ – nusijuokiau pati sau iš jaunojo vadovo ir ėmiausi savo. Ilgainiui nuo mano prisilietimų sustangrėjo jo varpa, bet lūpos ir toliau dėstė verslo reikalus, tik jau su vis ilgėjančiomis pauzėmis.
Atsistojau. Jis pagaliau užsičiaupė pasimetęs, negalėdamas nuspėti mano veiksmų. Neatitraukdama akių lėtai nusivilkau švarkelį ir pakabinau ant kėdės atlošo. Prasisegiau dar pora marškinių sagų, viliokiškai nusiėmiau akinius ir norėdama juos pasidėti, tyčia smarkiai palinkau virš stalo, kad jis galėtų pamatyti mano putlias krūtis sprūstančias iš liemenėlės. Atsitiesusi išsitraukiau plaukų smeigtuką ir leidau garbanoms laisvai kristi ant pečių. Provokuojančiai apsilaižiau lūpas ir klausiamai kilstelėjau antakį. Geresnio atsakymo ir nesitikėjau – jis atsilaisvino kaklaraiščio mazgą ir prasegė viršutinę marškinių sagą.
Pasistiebusi ant pirštų galiukų nutipenau link jo vis dar neatplėšdama akių ir sustojau vos per žingsnį. Lėtai, po truputį kėliau sijoną. Mano šilkinių kojinių nėriniai kaip mat atitraukė dėmesį ir dabar jis akimis varstė mano kelnaites. Lėtai atsukau nugarą ir pavizginau užpakaliuką. Kelnaitės su juostele palieka mažai vietos fantazijai, bet grįžtelėjus buvo aišku, kad kažkieno fantazijos dabar pildosi. Gerasis tėčio sūnelis liko ištikimas darbo etikai ir neišdrįso manęs paliesti, tačiau uždėjo savo ranką ten, kur prieš tai mano kojų pirštukai jau įkaitino kraują. Toks susivaldymas mane tik dar labiau įkaitino – žinojau, kad viskas mano rankose.
Lėtai pasilenkiau išriesdama užpakaliuką, bet atsitiesiau vos pastebėjusi, kad jis artėja: „Ne, ne, ne...“ Atsigręžusi sugriebiau jį už kelių ir, šiek tiek skėstelėjusi, atsiklaupiau tarp jų. Valdingu mostu patraukiau jo ranką ir ėmiausi atsegti kelnes. Jo, į mane įsmeigtos, akys tikriausiai, vis dar negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, tačiau kūnas reagavo puikiai. Netrukus jis buvo mano rankose. Jaučiau, kaip pati drėkstu.
Lyg anksčiau minėtosios klientų aptarnavimo srities ekspertė apsilaižiau lūpas, nutaisiau nekaltą miną: „Suprantate, šefe, turėtumėte labiau pasikliauti patyrusiais darbuotojais...“ – ir ėmiausi darbo. Jaučiau, kaip jis atsilošė kėdėje. Man puikiai sekėsi demonstruoti savo įgūdžius – mačiau, kaip jis gniaužo ranktūrius.
Staiga suskambo telefonas. Šefas sunerimo, o aš, sugniaužusi jo varpą kumštyje, dar naiviau paklausiau: „Neatsiliepsite?...“ Jis buvo klusnus, kaip nusikaltęs šunytis: „Klausau. Taip... Na...“ Tada ėmiau laižyti jo sėklides (nustebau neradusi ten įprastos vyriškos augmenijos – išdykėlis...) ir miriau iš pasitenkinimo matydama, kaip jis stengiasi išlaikyti ramų balso tembrą kalbėdamas telefonu: „Mes... Tai, žinoma.“ Pokalbis užsitęsė ir, gal iš pavydo, viena mano ranka nuslydo ten, kur man dabar reikėjo dėmesio. O taip...
Toks mano gestas neliko nepastebėtas: „Gal galėtume pratęsti pokalbį kiek vėliau? Aš dabar labai užimtas...“ – išbėrė jis kaip žirnius į sieną. Telefonas atgulė į savo vietą, o mano bosas lengvai kilstelėjo klubus tarsi nebyliai prašydamas tęsti toliau. Jaučiau, kaip tvinkčioja jo varpa tarp mano lūpų, kaip virpčioja kūnas nuo mano vingraus liežuvio prisilietimų. Mano pačios kvėpavimas dažnėjo nuo veiksmo apačioje.
Ne ilgai trukus bosas sugriebė mane už plaukų, bet net nuspėdama artėjančią pabaigą nelėtinau tempo. Vienas... Antras... Mmm... Smarkiai suspaudžiau šlaunis ir atsitraukiau. Jis tirpo savo odiniame krėsle. Neturėdama kur dėtis, nurijau jo šiltą sėklą ir jausmas gerklose sumišo su visame kūne siaučiančiais virpuliukais.
Pamačiusi laikrodį žaibiškai grįžau į realybę ir paskubomis apsitvarkiusi jau ketinau eiti, kai, lygiai taip atsipeikėjęs, vadovas atsikrenkštė: „ Klausyk, mane sudomino tavo strategija... Atsiųsiu tolimesnės veiklos planą. Peržiūrėsi?“ Sumurmėjau kažką išeidama – taip ir nepažvelgėm vienas kitam į akis.
Tik grįžusi prie savo darbo stalo suvokiau, kad pamiršau susisegti plaukus ir skubėdama į tualetą vyliausi, kad nesusigadinau makiažo, nes mano kolegės viską pastebi...
Monu
