Kantriai stoviniavau vėsioje fakulteto bibliotekoje, kol senyva bibliotekininkė lėtai bei kruopščiai žymėjo mano grąžinamas knygas. Dar vienas semestras baigtas ir mintyse jau vien atostogos... Staiga laukimą pertraukė visai nelauktas „labas“ gundančiai pakuždėtas į ausį kutenant nuogą kaklą iki skausmo pažįstama barzdele. Šiurpuliukai perbėgo per kūną ir tesugebėjau neatsigręždama atgal kažką murktelėti. Negalėjau pajudėti, o ir nenorėjau nutraukti šitos be galo malonios akimirkos.
Galima sakyti, kad vaidinau abejingą. Suveikė, o jis pasirodė atkaklus, turint omenyje, kad šįkart atmosfera ne tokia karšta ir svaiginanti kaip siautulinguose studentiškuose vakarėliuose. Nuščiuvau kai mano simpatingasis bendramokslis apkabino mane per liemenį ir savininkiškai spustelėjo prie savo šono. Jau įsivaizdavau kaip, antrindami dažnėjančiam širdies ritmui, rausta mano skruostai. Džiaugiausi, kad bibliotekos darbuotoja reagavo visiškai pasyviai – abejingai pasiteiravo ar gali kuo padėti mano kolegai. Užkabinta jo drąsos stengiausi neatsilikti ir lyg šokio žingsneliu susisukusi į jaukų glėbį, žvelgdama tiesiai į smaragdines akis, atsakiau moteriškei, kad mes jau eisim.
„Mes“- nusijuokiau sau mintyse, nes mudu net ne labai draugai. Stengiausi išlikti šalta, bet gal net balsas išdavė, kad mano ramybė begėdiškai sudrumsta. O jis, rodos, buvo paruošęs visą artileriją ir džentelmeniškai suskubo atidaryti durų. Man, net norint, nepavyko patikėti, jog šitas spektaklis – nekaltas žaidimas. Žinojau, kad jis jaučiasi man skolingas už ilgus vakarus bibliotekoje ir naktinėjimus internete ruošiantis egzaminams. Kol svarsčiau, kaip priimti šitą pelnyto dėmesio porciją, jis užbėgo ne tik man už akių bet ir mano mintims: „Pas mane.“ „Švęsim?“ – nedvejojau nė akimirką. „Stipriai. Yra ką.“ „Gyvenimą?..“ – negalėjau išsižadėti ironijos.
Po keliolikos minučių „vežančios“ muzikos, garsaus juoko, pasiutėliškų posūkių ir daugybės laiptelių atsidūrėme jo nuomojamame bute. Tikriausiai, jau šimtas pirmąjį kartą, nes, kaip sakoma, bendras priešas suartina, o bendromis jėgomis ne vieną akademinį sunkumą įveikėme ir paskutinis mėnuo buvo išties karštas. Kambariokų, lyg tyčia, nebuvo. Kol jis rūpinosi arbata aš, lyg namie, įsijungiau kompiuterį ir ėmiau ieškoti muzikos. Bičiulis vėl pasalūniškai priėjo iš nugaros. Draugiškas pečių masažas baigėsi pora švelnių bučinukų į kaklą – jis žino, kaip mėgstu tokias glamones ir joks čia ne stebuklas. Aš vėl net nepajudėjau, bet kraujas gyslose kaito, nors protas neleido atsipalaiduoti. Tiesiog nežinojau, kaip reaguoti. Draugiškai, tai draugiškai... Kaip visada.
Kai pagaliau užgrojo mūsų mėgstama muzika buvau be žodžių pakviesta šokiui ir nesuspėjau pasipriešinti. Nežinia, ar labiau juokiausi dėl jaudulio, ar dėl situacijos netikėtumo, bet tie nervingi drugeliai pilvo apačioje neleido nesišypsoti. O jis buvo gan rimtas: pasitikinti šypsena, atidirbti šokio judesiai ir, nežinia kur kviečianti, žalia šviesa akyse. Tirpau kaip snaigė nusileidusi ant vaikiško skruosto. Šokių aikštelėje jis – nuostabus, bet namie dar nesam šokę ir gal ne be reikalo... Visi tie jausmingi judesiai, kai kūnai arti arti vienas kito, neišvengiamas akių kontaktas ir jau ne alkoholio sukeltas svaigulys. Po dar vieno sukinio, pasibaigus dainai, atrodė, kad tyla tęsiasi per ilgai. Tvirtai suspausta glėby mačiau tik jo rimtai nusiteikusias akis ir net kai minkštos lūpos užgniaužė man kvapą, negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų.
Tikriausiai, ne viename sapne jį bučiavau, bet net ryškiausios fantazijos neprilygo realybei. Bijojau užsimerkti, kad atsimerkus viskas nedingtų, bet nepajėgiau atlaikyti tiek pojūčių, kai mūsų liežuviai palengva susikibo aistringam šokiui. Dar akimirką atsiskyrėm pažiūrėti vienas kitam į akis, lyg tikėdamiesi abipusio patvirtinimo, kad suvokiame, kas vyksta ir su džiaugsmu nėrėm į dar netyrinėtus vandenis. Protas lyg ir šaukė kažką pavymui, bet greit girdėjau tik ore tirpstančius atodūsius. Atrodo, kad jo rankos buvo visur. Neatsilikau ir aš...
Veikėm kaip gerai susidirbusi komanda: palangė, sofa ir, galiausiai, minkštas kilimas pačiame svetainės viduryje. Ko gero, ilgiausia preliudija, kokią pamenu, bet ir skubėti nebuvo kur – netikėjau, kad eisim toliau. O jis žinojo, ką daro. Mane, lyg skaistaprotę mokinukę, vis persmelkdavo nuostaba, kai jis, vieną po kito, pašalindavo iš kelio mano drabužius. Virpančiais pirštai atseginėjau jo marškinių sagas ir sustojau ties diržu.
Jis atsitraukė, padėjo man išsivaduoti iš džinsų ir, neturėdama kelio atgal, pagaliau ne kūnu, o jau rankomis pajutau, kaip labai jis susijaudinęs. Karštis nuvilnijo per kūną ir žodžiai, jau net mintyse, pynėsi. Nevykusiai bandžiau nuslėpti susijaudinimą, bet jis ir toliau atkakliai žengė pirmyn. Netrukus mūsų abiejų apatiniai gulėjo kažkur ant grindų, kaip ir visi kiti drabužiai. Du, jauno įkarščio pilni, kūnai mėgavosi besąlygišku artumu ir droviai raudo dangus žiūrėdamas į kambario langus.
Jis, be žemėlapio, keliavo mano kūnu meistriškai stabtelėdamas strategiškai svarbiose vietose, todėl man beliko tik klusniai sekti iš paskos ir palaikyti jį nebesuvaldomomis, pritariančiomis aimanomis. Vos po poros sekundžių jis stabtelėjo ir, nieko nesakydamas, greitosiomis sužvejojo piniginę iš džinsų kišenės, o iš ten – prezervatyvą. Galiausiai, neiškentusi tokios pauzės, puoliau į pagalbą ir padėjau jam rasti teisingą kelią tarp mano svetingai praskėstų kojų. Dar kartą akimirkai prabudo šaltas protas, bet ritmingi, gilūs pirmyn-atgal greit jį sušildė ir įtraukė į šitą pragaištingą žaidimą.
Kandžiojau apatinę lūpą slopindama jausmingus atodūsius ir raižiau jo nugarą pirštų galiukais, kol nuslysdavo mano rankos ligi pat jo raumeningų sėdmenų. Nepajėgiau ilgėliau žiūrėti į jo akis ir vis gaudžiau jo lūpas užgniauždama abiems kvapą. Dar viena trumputė pauzė ir aš - viršuje. Jo retkarčiais primerkiamos akys, pravertos lūpos ir įsitempę raumenys... Mano lengvi, lėtoki aukšty-žemyn, artėjant prie viršūnės, ir per abu kūnus vilnijantis lengvas elektros srautas. Tobulai tarp jo pirštų įsitaisiusiais savaisiais vis stipriau sugniauždavau ranką, kai mano raumenukai tvirčiau spausdavo jį manyje. Mano įspėjamieji signalai neliko nepastebėti ir, galiausiai, pasiekėme viršūnę. Aš gal ne labai įspūdingai, bet ne ką menkiau džiaugiausi, kai jis baigė. Tas pasitenkinimas veide, kurį suteiki kitam žmogui, atperka viską.
„Ir kodėl mes to nedarėm anksčiau?“ – retoriškai atsidusau priglaudusi prie pamylėto bendramokslio. „Nes tada tikrai nebūtume radę laiko mokymuisi...“ – visiškai teisingai pastebėjo jis ir abu skaniai nusijuokėm. Mokslo vaisiai dar niekad nebuvo tokie juntamai saldūs.
