Mergvakaris – paskutinis pasispardymas, kaip sakoma. Visgi nesu iš tų, kurios spardosi. Nei perkeltine prasme, nei tiesiogine. Tiesiog esu patenkinta tuo, ką turiu. Juk po kelių dienų išteku už didžiosios savo gyvenimo meilės – ar gali būti geriau?
Esam kartu nuo tada, kai mane, naivią pirmakursę, sugundė jo išlavintas protas, labai vyriška išvaizda ir, žinoma, patirtis. Tačiau, yra tame viena bėda – mano gerosios draugės su savo nuomone. Turėtumėte suprasti, kodėl jos mėgsta pajuokauti vadindamos mane Mis Monogamija... Juokai juokais, bet aš problemos nematau. Tuo labiau, kad ir mano Vienintelis – patenkintas išties tokiu būdamas.
Na, bet mano draugėms to negana ir jos vis bando pakeisti mano požiūrį. Būtent todėl visai nenustebau, kai mano vakarėliui įsisiautėjus, į duris pasibeldė begėdiškai seksualus vaikinas kareiviška uniforma: „Labas vakaras, Madam! Leitenantas Dičkis...“ – giliai įkvėpiau ir nusprendžiau, kad tiek, draugių džiaugsmui, dar atlaikysiu. Juk pagaliau čia tik striptizas!
Jaučiausi nejaukiau, kai pakėlęs ant rankų jis nusinešė mane į kambario centrą ant jau paruoštos kėdės, tačiau palaikantys draugių šūksniai tirpdė visus ledus. Ilgainiui pastebėjusi, kad mano vaidyba drauges įtikino, nuslopinau vidinį nesmagumą ir pasiryžau tikram šou. Aišku, pačiai buvo juokinga, bet mano mielosios buvo patenkintos, kad įsitraukiau į tą egzotišką šokį. Kai akivaizdžiai artėjo ta akimirka, kai juodos odos apatiniai turėjo atsidurti ant žemės, o aš kaupiausi, kad tik neišsigąsčiau, bet...
Mano vyriausia pamergė pritildė muziką ir iškilmingai pareiškė, kad vakarėlis baigtas. Apsidžiaugusi pašokau nuo kėdės, bet čia pat buvau nuvilta: „Mes sumokėjome už visą naktį. Nesijaudink, jis – profesionalas.“ – ir šelmiškai mirktelėjusi akimi, toliau manęs nebesiklausė. Dar kartelį giliai įkvėpiau oro, kad nusiraminčiau ir ėmiausi išleidinėti drauges vildamasi, kad kaip nors susitarsiu su tuo Dičkiu ir spektaklis baigsis be aukų.
Kol visos merginos išsikrapštė namo, nesnaudė ir jis – užuodžiau svaigų smilkalų kvapą, tyliai užgrojo rami, romantiška muzika... Profesionalu – kitaip nepasakysi. Tačiau viskam yra ribos ir neketinau peržengti savųjų. Deja, artėdama prie jo ir rinkdama žodžius turėjau sau prisipažinti, kad net be munduro norėjosi jam paklusti – tiek rimties, o kartu ir velniško žavesio buvo jo veide. „Letenante...“ – pradėjau pusbalsiu veblenti, o jis tik priglaudė pirštą man prie lūpų: „Ššš... Aš tik vykdau savo užduotį.“
Viena mano pusė priešinosi, o kita nekantravo sužinoti, kas bus toliau. Rodos, nužvelgęs mane iki pat sielos gelmių jis perbraukė pirštais man per skruostą, paglostė plaukus: „Nebijok, nebus nieko, kas tau nepatiktų.“ – o aš, žinoma, kaip koks eilinis kareivėlis, patikėjau vado žodžiais. Kai galiausiai šyptelėjau, jis, kaip ir pirma, čiupo mane į glėbį ir nusinešė į miegamąjį.
Ką reiškia būti nešiojamai ant rankų, aš žinau, bet vis tiek išsižiojau iš netikėtumo – neatpažinau savo miegamojo. Smilkalus užuodžiau jau anksčiau, bet apie tokią gausybę žvakių tikrai nebūčiau pagalvojusi. Šiltoje, mirgančioje šviesoje viskas savaime atrodė mistiškai, o šilkiniai kraujo raudonumo patalai, pakeitę mano įprastinį gėlėtos medvilnės patalynės komplektą, vertė patikėti, kad čia tikrai vyks magiški dalykai. Jei iki šiol viskas buvo tik linksmas žaidimas, tai dabar nebepajėgiau nuslėpti susijaudinimo – aplinka savaime kaitino jusles.
Jis švelniai paguldė mane ant lovos. Vėl nuramino tuo pasitikėjimą sukeliančiu žvilgsniu ir lėtai, įveikdamas mano nedrąsų pasipriešinimą, ėmė traukti nuo manęs drabužius. Ilgai vargti neteko: trumpas sijonas akimirksniu nuslydo mano nuogomis kojomis, o po kelių netikėtų krimstelėjimų liemens srityje, pati iškėliau rankas kapituliuodama ir jis nuvilko mano vardinius, būsimos nuotakos, marškinėlius. Man beliko džiaugtis, kad apatiniai nepateko į jo šalinamų objektų sąrašą. Be to, puikiai derėjau prie aplinkos su savo raudonais nėriniais – jis irgi tai pastebėjo ir buvau pagirta už puikų pasirinkimą. Atsakydama tik droviai šyptelėjau prisiminusi, kaip ilgai draugės mane įkalbinėjo taip pasipuošti.
Nespėjusi atsitokėti pajutau šalia jo karštą, raumeningą kūną. Dailiai parimęs jis žvelgė tiesiai man į akis, jau nebe taip karingai nusiteikęs, bet vis dar velniškai žavus ir provokuojantis. Tuo tarpu jo minkšti pirštų galiukai nekaltai bėgiojo mano apatinių krašteliais. Negalėjau patikėti, kad šitaip kaistu nuo svetimo vyro rankų, bet tikriausiai būtent tas suvokimas, kad ragauju uždraustą vaisių, tik dar labiau masino.
Kai mano dažnėjantis kvėpavimas išdavė, kad pirmieji užtvarai palaužti, jis sustiprino pajėgas. Tvirtos rankos nusileido ant mano įsielektrinusios odos, o putlios lūpos, lyg netyčia, vis lietė ausis, kai jis žemu balsu kuždėjo man ne kuklius komplimentus. Sunku atsispirti, kai vienu metu glosto ir kūną, ir savimeilę, tačiau protas dar buvo gyvus ir gebėjau suvokti tokio meilinimosi banalumą. Deja, kūnas reagavo savaime ir net nukaitau iš gėdos, kai staiga, lyg netyčiom, atsidūręs mano kelnaitėse rado mane gerokai sudrėkusią.
Jo tai nė kiek netrikdė, priešingai – žinojo, kad eina teisinga kryptimi ir šią akimirką tai buvo „žemyn“, nes būtent ten nukeliavo mano kelnaitės, o netrukus ir liemenėlė. Iš pradžių dar bandžiau prisidengti rankomis ir antklodės kampu, bet priešintis buvo beprasmiška. Greitai mano rankas pakeitė jo lūpos. Bučiavo visur ir mano užsispyrimas priešintis ilgainiui visiškai išblėso. Dabar tiesiog plūduriavau naujų pojūčių jūroje. Mane taip užliūliavo jo glamonės, kad nepastebėjau, kada įsitaisė man tarp kojų. Čia vėl naudojo tą pačią taktiką: nekalti prisilietimai, daugybė švelnių bučinių, keli žaismingi krimstelėjimai... Ir štai jo lūpos nusileido ant mano lūpyčių. Nustėrau iš netikėtumo, bet greit vėl tirpau šilkiniuose pataluose – mano nepritarimas buvo numalšintas vos keliais energingais lyžtelėjimais. Gal ir būčiau atsilaikiusi, bet per tą vestuvių sumaištį, retai bepatirdavau tokį besąlygišką artumą.
Neabejoju, kad būtent mano garsėjančios dejonės, sprūstančios iš prikastų lūpų, kaitino jo karinę dvasią, nes link viršūnės vedė aršiai kaip kamikadzė. Dar kartą teko pripažinti, kad jis – tikras karys, nes labai sumaniai paliko pabaigai lemtingą ginklą: vos tik jo stambūs pirštai, lengvai įsiskverbę į mane, kelis kartus apsisuko užkliudydami G-tašką, netekau savitvardos ir gniaužydama antklodę mėgavausi orgazmu jau nebe slopindama dejonių.
Kai galiausiai atgavau kvapą ir pramerkiau akis, pamačiau tą begėdį šelmiškai besišypsantį. Nevalingai šyptelėjau ir aš. Akivaizdu, kad pastebėjęs mano bejėgiškumą jis rengėsi operacijai „Orgazmas Nr. 2“. Prisiglaudė dar arčiau, o aš atsukau jam nugarą, nors tylomis jau spėliojau, kodėl jo slapyvardis „Dičkis“ ir mėgavausi tokiu jausmingu sąlyčiu. Antrą kartą, jau žinomu keliu, viskas vyko šiek tiek greičiau, o ir mano kūnas kur kas jautriau reagavo į nenuilstančias glamones. Speneliai, kaip ir klitoris, rodos, patys stiebėsi prašydami dėmesio ir jų nebylios viltys buvo patenkintos su kaupu. Ne ilgai trukus vėl smarkiai spaudžiau šlaunis šaukdamasi Aukščiausiąjį, kol letenantas Dičkis glamonėjo mano virpantį kūną ir jausmingai kvėpavo tiesiai man į kaklą.
Kai jis galiausiai liovėsi, gulėjau visai be jėgų, bet jo entuziazmas neblėso. Švelniai nurodė įsitaisyti man ant pilvo, o aš džiaugiausi tokia poilsiui tinkama poza. Tačiau miegoti jis man neleido - buvau išbučiuota nuo galvos iki kojų taip, kaip dar niekada ir ten, kur net nesitikėčiau. Malonumas maišėsi su nuovargiu ir kvietė mane į fantastiškų sapnų karalystę. Aš ir nesipriešinau...
Pabudau jausdama neįtikėtiną džiaugsmą ir tik apsivertusi šilkiniuose pataluose supratau, kad tai buvo ne sapnas – ant spintelės greta lovos gulėjo oranžinis lapelis su telefono numeriu ir prierašu: „Tavo vyrui labai pasisekė!“. Net nusijuokiau pagalvojusi, kad pagaliau galėsiu pasinaudoti Mylimojo taip mėgstamu posakiu: „Kai nežinai, tai ir širdies neskauda“...
Monu
