Sakoma, jog niekas nenutinka be priežasties ir ta mintis graužia mane nuo pat praeitos savaitės, kada pasinaudojau draugės patarimu pabandyti pietauti kitoje vietoje. Esu ištikima savo patogiems įpročiams, todėl žingsniuoti penkiomis minutėmis ilgiau iki išsvajoto šilto maisto nebuvo maloniausia mintis. Ilgai šitai atidėliojau, bet protui apsiniaukus nuo rudenėjančio oro, pro debesies kraštą šilčiau suspindusi saulė greit sugundė ilgiau užtrukti gryname ore.
Bet kokį džiaugsmą greit numalšino žmonių minia. Taip, vieta akivaizdžiai gera, jei gausiai lankoma, tačiau pietų pertraukos metu laikas ne mano pusėje. Šiaip ar taip, atgal eiti jau buvo per vėlu. Išlaukusi savo eilės užsisakiau ir netrukus su mažučiu kavos puodeliu rankose žvalgiausi laisvos vietos. Mano akis greit patraukė platūs, tamsiai žalia uniforma apvilkti, pečiai. Policininkas pakėlė į mane akis ir nusišypsojo. Įsidrąsinau ir priėjau arčiau: „Čia užimta?“
Jis vėl kuo maloniausiai išsišiepė, pasiūlė prisėsti. Nebuvau nusiteikusi plepėti, o ir jis buvo įnikęs į savo pietus. Spėliojau, kaip ilgai keliaus mano pietūs, bet akys pačios vogčiomis bėgiojo vyriškomis pareigūno kūno linijomis. Įsidrąsinau neradusi ant rankos vestuvinio žiedo, o ir laiką reikėjo kažkaip prastumti.
„Ačiū, kad priėmėte atsisėsti. Čia visada tiek daug žmonių?“
„Daugmaž. Ačiū jums. Retai kas išdrįsta prisėsti – matyt uniforma gąsdina,“ – nusijuokė jis ir nusijuokiau aš.
Nuo nejaukios tylos išgelbėjo jaunutė padavėja.
„Skanaus!” – dalykiškai laikėsi jis protokolo.
“Ačiū,“ – padėkojau ir kibau į maistą prisiminusi, kad ne į pasimatymą atėjau. Patiekalas tikrai nenuvylė ir puikaus kvapo bei skonio banga užplūdo mano pojūčius. Nežinia, tai patenkintas alkis ar meilė maistui, bet buvo išties skanu.
„Jūs dažnai čia pietaujat?“ – pasiteiravo jis ištuštinęs lėkštę ir priminė apie save.
„Niekada,“ – atsakiau pakeldama akis nuo lėkštės.
Jis lėtai mane nužvelgė, išsitraukė iš švarko vizitinę kortelę ir padėjo ant stalo:
„Jei kada vėl norėtumėte kartu papietauti...“
Nustėrau iš nuostabos ir džiaugiausi, kad neužspringau.
„Ačiū,“ – teišspaudžiau nurijusi kąsnį.
„Skaniai pabaikit. Ačiū jums.“
Taip ir likau pamaloninta ne tik skaniais pietumis. Valgiau desertą ir varčiau tarp pirštų kortelę. Pareigos žemiškos, bet ta dieviškai maloni šypsena... Taip ir likau lengvai apsvaigusi, tačiau darbe užversta neplanuotomis užduotimis primiršau šitą malonų vyriškį, o ir nuo tos kavinės mane atbaidė žvarbus rudens oras.
Šiandien ryte ryškiau už saulę nušvito mano stalinis kalendorius: „Angelų sargų arba policijos diena“. Nereikia nė sakyti, kas pirmiausia šovė į galvą ir ko puoliau ieškoti rankinėje. Po gąsdinančiai ilgos paieškos radau tą vizitinę kortelę. Pasidėjau prie kalendoriaus ir laukiau įkvėpimo. Po antro arbatos puodelio, prieš pietus, pagaliau radau tinkamą tekstą: „Sveikinu su Angelų sargų diena! Drąsuolė...“ Tačiau niekaip nesumąsčiau, kaip tiksliau prisistatyti. Taip ir išsiunčiau.
Pralėkė pietų pertrauka, baigėsi darbo laikas, o atsakymo aš vis dar nesulaukiau. Namie, po vakarienės jaukią tylą perskrodė telefono skambėjimas.
„Sveika!“ – suskambo kiek per džiugiai kitame telefono gale.
„Labas,“ - nė nenutuokiau, su kuo kalbu.
„Čia tavo angelas sargas. Mes darbe jau atšventėm... Kur galiu atsiimti tavo dovaną?“
„Kokią dovaną?“ – tęsiau vis dar pasimetusi.
„O koks sveikinimas be dovanos?“ – šmaikščiai nusijuokė jis.
Jo malonus juokas kaip mat mane palenkė į savo pusę ir pasidaviau. Šiaip ar taip, niūrūs rudens vakarai nėra tie, kuriuos norisi leisti vienai, o tokie malonūs kompanionai ne kasdien beldžiasi į duris. Savaitės pradžioje netvarka namuose dar neįsigalėjusi, o vakaro planas buvo daugmaž aiškus, todėl suskubau į vonią. Po keliolikos minučių veidrodyje į mane žvelgė gundanti deivė. Nuostabu, kiek ne daug reikia, kad nubustų kasdienybės nuslopintas viliokiškumas! Na, bet dovanas reikia išpakuoti, todėl susisupau į ilgą, minkštą chalatą. Ilgai laukti neteko ir durų skambutis šiurpuliukais nubėgo man per nugarą.
„Labas vakaras,“ – atidariusi duris bandžiau vaidinti ir kuklią, ir nustebusią, nors vargu, ar pavyko.
„Labas,“ – pasisveikino jis iš nekantrumo žibančiomis akimis ir uždarė duris paskui save.
„Pareigūne, jūs vairavote išgėręs?“ – nejučiomis pradėjau žaidimą.
„Negali būti, panele! Teks atlikti girtumo testą,“ – nepasimetė jis ir priėjęs labai labai arti švelniai papūtė. Netikėtai užklupta kiek išsigandau ir loštelėjau atgal, bet jis mane apglėbė per liemenį ir prispaudė prie savęs. Tarp mudviejų lūpų tvyrojo lengvas alkoholio kvapas, tačiau jo kūno šilumai atsispirti negalėjau.
Pajutusi jo šiltas lūpas ant savųjų, jo miklų liežuvį, jo tvirtas rankas ant liemens įkaitau, lyg raudonas šviesoforo signalas ir nusprendžiau – dabar arba dabar. Juk po raudono eina žalias...
„Dovaną palikau miegamajame,“ – pakuždėjau jam į ausį nutraukusi kvapą gniaužiančių glamonių sesiją. Jis tik kilstelėjo antakį ir pasipuošė patenkinta šypsena. Paėmusi jį už rankos nusivedžiau tiesiai į miegamąjį, įjungiau kampe vienišą toršerą ir liepiau pasiruošti, kol grįšiu. Pabėgau į vonią. Nusimečiau savo beformį chalatą ir vėl pamačiau veidrodyje deivę. Kraujo temperatūra dar labiau pakilo, o akyse spragsėjo žiežirbos. Giliai įkvėpiau ir...
Atidariusi duris pamačiau savo lovoje sėdintį, antklode iki pusės prisidengusį sportišką vyrą. Jis vis dar žaidė – iš drabužių krūvos prie lovos sprendžiant, pasiliko tik kepurę. Iš aš, kaip niekad, buvau nusiteikusi pažaisti. Pastebėjęs mane stovinčią tarpduryje jis vėl maloniai šyptelėjo:
„Oho!.. Čia mano dovana?“ – paglamonėjo jo nuostaba mano savimeilę.
„Ne...“ – murkiau artėdama prie lovos, - „Čia dar tik gražus įpakavimas.“
Ėjau labai lėtai. Apsisukau aplink. „Nejučiom“ braukiau pirštų galiukais žemyn nuo plaukų, link tarpkrūčio. Svaigau nuo jo alkano žvilgsnio. Priėjau iš kojūgalio. Jis nusiėmė kepurę, lyg atiduodamas pagarbą. Katiniška maniera užlipau ant lovos ir ant jo. Prisėlinau taip arti, kad jis jaustų mano kvėpavimą. Perbraukiau pirštu jo pravertas lūpas, pabučiavau ausį ir lėtai leidausi per kaklą, per krūtinę palikdama drėgnus bučinukus ir krimstelėjimus. Blankioje šviesoje mačiau, kaip trūkčioja jo pilvo raumenys man leidžiantis vis žemiau.
Pasiekusi antklodės kraštą, kur tankėjantys plaukai ir kauburėlis po švelnia medžiaga signalizavo apie džiunglių žvėrį, sustojau. Nubuvo kur skubėti. Norėjau pasimėgauti valdžia. Taip ir atsitiesiau jį apsižergusi žemiau juosmens. Atmečiau nuo pečių plaukus, įsitikinau, kad jis akylai seka kiekvieną mano judesį ir pradėjau tai, ką pavadinčiau dovana.
Perbraukiau delnais sau per krūtis ir žemyn per liemenį, per šlaunis, užpakaliuką ir vėl per liemenį. Žinoma, norėjau, kad jis mane liestų, bet šią akimirką toks žado netekęs žiūrovas buvo daug įdomiau. Suėmiau pirštais kaspinėlį tarp nėriniuotuose kaušeliuose įkalintų krūtų ir klausiamai kilstelėjau antakį. Jis energingai linktelėjo. Kuo įmanydama lėčiau atrišau šilkines juosteles. Suėmiau delnais atlaisvėjusius kaušelius, suspaudžiau krūtis ir vėl stabtelėjau žiūrėdama jam į akis. Jis vėl linktelėjo. Labai lėtai, bet galiausiai likau vien su mažutėmis kelnaitėmis. Pasislinkau į priekį taip, kad mano krūtys būtų jam po nosim tiesiogine to žodžio prasme.
„Jokių rankų“ – griežtai pakuždėjau jam į ausį ir net aiktelėjau vėl pajutusi tą miklų liežuvį. Jis atkakliai gaudė mano spenelius. Juos laižė, čiulpė ir krimsčiojo, o aš tik dūsavau mėgaudamasi jo entuziazmu. Pasitenkinusi veikiau toliau. Atsistojau, apsisukau ir apžergiau jį per liemenį. Grįžau prie antklodės krašto iš po kurio dabar kyšojo gundančiai tvirta erekcija. Atsigręžusi žvilgtelėjau į jį, demonstratyviai apsilaižiau lūpas ir įsitaisiusi „ant keturių“ užsiėmiau nauja pažintimi.
Jo stebėtinai garsios dejonės skatino mane stengtis dar labiau, nors ir taip nuoširdžiai darbavausi rankomis, burna ir liežuviu stimuliuodama jo pulsuojantį organą. Porą kartų paėmusi į gerklę jį visą pajutau, kad mane timpčioja už kelnaičių juostelių. Apsisukau, apsižergiau jį per liemenį ir nukreipiau vidun, tarp savo jautrių lūpyčių. Buvau sudrėkusi, tačiau jis lindo gana sunkiai ir lėtai, nors ir neatrodė toks stambus. Pajutusi, kad viduje jau visas, trumpam sustojau, apsipratau į įsirėmusi rankomis į lovą ėmiau joti ant jo kieto koto. Naudojausi juo kaip žaisliuku. Pasirinkau savo gylį, savo tempą. Gniaužiau savo krūtis ir mėgavausi gilia stimuliacija.
Galiausiai artėjant mano orgazmui jis sujudo: „Tuoj, tuoj...“
Pakilau ir vos spėjau paimti jo įkaitusį organą į burną. Vos po akimirkos man į gerklę išsiliejo keli pliūpsniai šiltos, sūrokos sėklos. Nurijau, nulaižiau bliūkštantį organą žiūrėdama jam į akis ir galiausiai jis prisitraukė mane bučiniui. Po trumpo pakštelėjimo įsitaisiau šalia. Jis mane apkabino, apibėrė komplimentais, pabučiavo kaktą ir greit užmigo.
Laikas miegoti ir man. Vėlu. Užsižaidžiau. Bet įsiaudrinęs kraujas neleidžia užmigti ir svarstau, ar įsijungti žadintuvą, kaip įprasta, ar parašyti kolegei žinutę, kad karščiuoju ir neateisiu į darbą.
Suaugusiems.lt inf. - Erotinės prekės
