Vykdydami tarpusavyje nesusijusias kosminių tyrimų programas JAV astronautai ir Rusijos kosmonautai kosmose užsiiminėjo seksu.
Tokiais tyrimais buvo siekiama išaiškinti, kaip žmonės galėtų pakelti kelerius metus trunkančius kosminius skrydžius, rašo britų dienraštis „The Guardian“.
Kosminis tabu
Knygoje „Paskutinė misija – „Mir“, žmonių kelionė“ mokslo problemas nagrinėjantis prancūzų rašytojas Pierre‘as Kohleris tvirtina, kad sekso kosmose tema – tabu ir NASA, ir Rusijos kosminių skrydžių valdymo centre, tačiau praktiniai tokio pobūdžio eksperimentai orbitoje jau buvo atlikti.
„Klausimas apie seksą kosmose yra labai rimtas, - aiškina P. Kohleris. – Orbitinėje stotyje „Mir“ vykdyti eksperimentai buvo susiję su operacijomis, kurios planuojamos šeimyninėms poroms, dirbsiančioms Tarptautinėje kosminėje stotyje. Mokslininkams reikia išsiaiškinti, ar įmanomi lytiniai santykiai nesvarumo sąlygomis, ir kokia jų specifika“.
P. Kohleris remiasi viešai neskelbiama NASA 1996 m. surengto kosminio skrydžio ataskaita. Projektu kodiniu pavadinimu STS-XX buvo siekiama išsiaiškinti, kokiomis pozomis galima mylėtis nesvarumo sąlygomis, rašo „The Guardian“.
Po pirminio tyrimo pasitelkus kompiuterinę simuliaciją iš 20 pozų buvo atrinkta 10, pasakoja jis. „Du eksperimento dalyviai po to jas išbandė realiomis nesvarumo sąlygomis. Rezultatai buvo nufilmuoti, tačiau buvo taip įslaptinti, kad net NASA darbuotojams buvo pateikta cenzūruota vaizdo įrašo versija“, - sakė jis.
Anot P. Kohlerio, tik 4 pozos buvo pripažintos tinkamomis, nes nereikalavo „papildomų mechaninių priemonių“. Likusioms šešioms buvo prireikę specialaus elastingo diržo ir pripučiamo vamzdelio, savo forma primenančio miegmaišį atvirais galais, rašo „The Guardian“.
„Vienas svarbiausių atradimų – tai, kad klasikinė, vadinamoji „misionieriaus“ poza, lengvai „realizuojama“ Žemės traukos sąlygomis, visiškai neįmanoma kosmose“, - sakė jis.
„Misionieriaus“ poza taip buvo praminta dėl to, kad krikščionių misionieriai Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Okeanijoje vietinius gyventojus stengėsi atpratinti nuo „nepadorių“ pozų siūlydami šią alternatyvą.
Ne seksas kosmose svarbiausia
Pasak „Space.com“, priešakinis kosminės biologijos ir medicinos problemas nagrinėjantis Rusijos Biomedicinos problemų institutas ištisus dešimtmečius vykdė seksualinio gyvų būtybių elgesio kosmose tyrimus. Jie buvo pradėti dar septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai mokslininkai pastebėjo dviejų į orbitą paleistų bandomųjų gyvūnų – šunų „Ugoliok“ ir „Veterok“ – elgesio skirtumus. Netrukus po skrydžio pabaigos „Veterok“ nuslinko plaukai, jis tapo anemiškas ir neilgai trukus nustipo. „Ugoliok“, priešingai, tapo dar aktyvesnis, taip pat ir seksualiniu požiūriu, ir per visą likusį savo gyvenimą (kuris truko ilgiau nei vidutiniškai) išsaugojo stiprų lytinį potraukį.
Su lytiniu aktyvumu ir elgesiu susiję eksperimentai kosmoso sąlygomis Rusijoje buvo vykdomi ir su kitais bandomaisiais gyvūnais. Tačiau rusų specialistai nemano, kad kosmonautams iš tiesų reikia sekso teikiamo psichologinio ir emocinio atsipalaidavimo – kad ir kaip ilgai truktų kosminės misijos.
„Tai labai sudėtingas klausimas, - „Space.com“ sakė vienos iš kosminių biologinių programų vadovė Liubovė Serova. – Viskas priklauso nuo asmeninės motyvacijos. Žmogaus centrinė nervų sistema visuomet orientuota siekti kokio nors pagrindinio tikslo. Kai kuriems žmonėms toks tikslas yra seksas. Tačiau profesiniu požiūriu stipriai motyvuotiems ir į tikslo siekimą susitelkusiems žmonėms seksas kaip emocinio atsipalaidavimo būdas yra nereikalingas. Norint tapti kosmonautu, reikia nepaprastai stiprios motyvacijos ir pastangų. Štai kodėl dirbantiems kosmose tiesiog nėra kada galvoti apie seksą. Labai tikėtina, kad žmogus, kuriam skrydžio metu iškiltų tokių problemų, bus kosminio laivo keleivis – žurnalistas, politikas ar tiesiog turistas.“
Tačiau tai nereiškia, kad rusų rengiamose kosminėse ekspedicijose sekso nebus, pastebi „Space.com“. Daktarės Serovos kolegė Ana Gončiarova pastebi, kad būtų puiku, jei ateityje tarp kosminės įgulos narių būtų vedusios ar dar prieš skrydį romantiškus santykius užmezgusios poros. „Jos paprasčiausiai savo „žemiškus“ seksualinius santykius perkeltų į kosmosą. Tačiau tikrai nebūtų siekiama rinkti įgulą tik iš porų. Jei įgulos nariai yra tik kolegos ir draugai, nė vienas iš jų niekuomet nesileis į intymius santykius, nes tai keltų pavojų jų psichologiniam ir emociniam stabilumui“, - sakė ji.
Be to, rusų medikai nemano, kad ilgai trunkanti seksualinė abstinencija ilgų misijų metu gali neigiamai atsiliepti žmogaus psichikai ar organizmui. Daktarės Serovos teigimu ši problema pernelyg sureikšminama. „Viskas priklauso nuo kiekvieno psichologinės būklės. Mūsų centrinė nervų sistema gali kontroliuoti hormonines funkcijas. Esu tvirtai įsitikinusi, kad ilgai trunkanti kosminė kelionė neturi jokio neigiamo poveikio žmogaus lytinei funkcijai, jei tik pats žmogus tuo tikės. Jei žmogus – ar vyras, ar moteris – neturėjo jokių seksualinių problemų iki skrydžio, niekad neturės jų ir jam pasibaigus“.
Tačiau nei „Space.com“ kalbinti rusų kosmonautai, nei tyrimų programas rengiantys specialistai nepatvirtino, kad į orbitą iškelti kosmonautai ir kosmonautės kada nors yra eksperimentavę ir „intymiojoje srityje“. Jie taip sako esantys tikri, kad sekso nesvarumo sąlygomis bandymų nevykdė ir NASA, nes kosminės medicinos specialistai šiose šalyse palaiko gana glaudžius ryšius. Be to, pasak rusų, eksperimentuoti net nėra prasmės: „Jei žmonės yra profesionalai, myli vienas kitą ir yra tos pačios įgulos nariai, jiems nereikia specialiai treniruotis, kad galėtų pasimylėti kosmose“, - tvirtino 438 dienas orbitinėje stotyje 1994 – 1995 m. praleidęs Rusijos kosmonautas Valerijus Poliakovas.
