„Eikite ir dauginkitės“, – kadaise sakė Dievas, išvarydamas į pasaulį pirmuosius žmones. Tačiau Viešpats nepasakė, kaip ir kam reikia daugintis.
Jau tada, kaip ir dabar, daugelis Žemėje gyvenančių organizmų dauginosi be sekso – ir neatrodo, kad tai jiems nepatiktų. Jie negaišta brangaus laiko meilikavimui savo partneriui, nesprendžia bereikalingų nesusipratimų. Tad kodėl seksas yra tokia svarbi mūsų, žmonių gyvenimo dalis?
Juk potraukis seksui ir giminės pratęsimui verčia mus kalbėti kvailus dalykus, išgyventi didžiausius nervinius sukrėtimus, slėptis nuo artimųjų ir lankstyti kūną idiotiškiausiomis pozomis. Seksas gali būti labai žeminanti procedūra – ir vardan ko? Kam eiti per visą tą pragaro ugnį, kai yra senovinis ir išmėgintas reprodukcijos metodas, veikiantis dar ir šiandien?
Beveik prieš keturis milijonus metų, pirmieji organizmai Žemėje daugindavosi paprastu dalybos metodu, tiesmukišku procesu, kurio metu naujai ląstelei buvo perduodami identiški senosios genai. Šiais laikais daug pasaulio gyvūnų ir augalų visai sėkmingai dauginasi be sekso.
Tokios gyvybės rūšys – belyčiai, aseksualūs ar hermafroditiniai organizmai – savo dauginimosi procese turi keletą pranašumų prieš tuos, kuriems būtina susijungti tam, kad užveistų naują gyvybę.
Pirma, seksualinė reprodukcija yra brangus dalykas kiekvienam individui – turint galvoje ne vien rožių puokštes ir širdies skausmą būti atstumtam, bet fundamentalų biologinį produktyvumą – tik pusė pasaulio individų, susiskirsčiusių į lytis, gali gimdyti kitas gyvybes.
Antra, belyčiai organizmai efektyviau palaiko savo genetinę sandarą, perduodami genus savo vaikams. Trečia, hermafroditai yra produktyvesni ir vaisingesni. Jie dauginasi kur kas greičiau, negaišdami laiko partnerio paieškoms. Ketvirta, ir svarbiausia – kiekvienas belytis organizmas gali gimdyti arba dėti kiaušinius, neeikvodamas jėgų bereikalingų patinų gamybai, kurie patys to niekada negalės daryti.
Įsivaizduokite tokį scenarijų – izoliuotuose namuose uždaromos dvi poros – viena iš jų yra vyras ir moteris (patinas ir patelė), kurie santykiauja ir gimdo vaikus. Kita pora – dvi aseksualios reproduktorės – moterys, galinčios gimdyti be partnerio, visai kaip nekaltai pradėtoji… Abi poros pagimdo po du vaikus, pirmoji pora – patiną ir patelę, antroji – du aseksualius organizmus – moteris.
Dabar name yra jau aštuoni žmonės – iš kurių yra šešios moterys, galinčios gimdyti vaikus. Jos taip ir padaro – dar du patinus ir šešias pateles. Mirus senajai kartai, name lieka trys patinai ir devynios patelės, iš kurių šešios yra aseksualūs reproduktoriai. Pakartojus gimdymą keletą kartų, seksualiai besidauginančios poros yra pasmerktos išnykti, ir name lieka vyrauti aseksualios moterys.
Dauginimasis be sekso turi daugiau pranašumų, ir seksualinės reprodukcijos atstovams sunku su tuo konkuruoti. Tačiau pasaulyje pilna patinų ir patelių – nuo medžių iki Homo sapiens, ir seksas jiems turi didelę užslėptą naudą.
Bet kur slypi ta nauda? Šį klausimą lengviau užduoti, negu į jį atsakyti. Be paprastų paaiškinimų, kad seksas yra būtinas norint išsigydyti spuogus nuo veido, esminiai atsakymai ilgus metus klaidino pasaulio biologus. Yra sukurta keletas teorijų, tačiau nė viena iš jų nėra pilnas atsakymas ar paaiškinimas, kam yra reikalingas seksas?
Kai kurie biologai tvirtina, kad seksas galbūt atsirado kaip gamtos bandymas pataisyti aplinkos faktorių, tokių kaip radiacija ar genetinės avarijos, besidauginantiems organizmams. Kaip ir atsargūs kompiuterininkai laiko savo svarbių failų kopijas laikmenose, taip ir lytinė reprodukcija suteikia bet kuriam organizmui galimybę išsaugoti savo genų kopijas.
