Klaipėdos kraštas, kaip istorinė sritis, atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abu kraštus prijungti prie Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas buvo priimtas.
Versalio taikos sutartis 1919 m. numatė kraštą atskirti nuo Vokietijos, jį laikinai perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion, o Nemuną nuo Gardino iki žiočių internacionalizuoti. Iki sutarties ratifikavimo Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos globoje, kuri stengėsi paversti kraštą laisva valstybe (vok. Freistaat ) arba kad jis liktų Vokietijos dalis. 1920 m. Sausio 10 d. įsigaliojus taikos sutarčiai, vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos.
Pagal Versalio sutartį, krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių valstybių žinion. Antantės vardu jį valdė Prancūzija.
Nepriklausomos valstybės siekiai
Vadinamojo Freistaato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos ir Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis Dancigo miestas, prižiūrimas Tautų Sąjungos. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte.
Freistaato idėja buvo nukreipta ir prieš galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro: ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Dešiniosios jėgos 1921 m. Gruodžio 1 d. įkūrė Freistaato talkininkų sąjungą , kurios esminis uždavinys buvo įvairiais būdais skleisti krašte Freistaato privalumus. Idėjos šalininkų 1921 m. gruodžio 15 d. surengtame neoficialiame Klaipėdos krašto plebiscite šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54 tūkst. 492 gyventojai iš 71 tūkst. 856).
Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uoste kontrolės svertų, per jį eksportuoti savo produkciją, be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą.
Lietuvos spaudimas
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai suvokė Ernesto Galvanausko vyriausybė. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. 1921 m. Lietuva taip pat įsteigė Klaipėdoje konsulatą. Dar 1920 m. kovą, spaudžiant Lietuvai, lietuvininkų veikėjai Erdmonas Simonaitis ir Mikelis Reidys buvo priimti į Klaipėdos krašto direktoriją. Suradusi savo kampanijai atramą lietuvininkų terpėje, 1922 m. vyriausybė Klaipėdos krašte pradėjo aktyviau propaguoti susijungimo su Lietuva idėją.
Slaptas Užsienio reikalų ministerijos fondas per konsulatą Klaipėdoje finansavo lietuvininkų politikų, palankiai žiūrinčių į susijungimą su Lietuva, veiklą. Prastėjant ekonominei situacijai Klaipėdos krašte, Galvanausko vyriausybė vykdė spaudimą, neleisdama įvežti į kraštą maisto produktų, o derybose nuolat reikalavo nukelti muitų sieną su Vokietija prie Nemuno. Tuo būdu, Lietuva, panašiai kaip Lenkija, siekė paveikti klaipėdiškių opiniją, diskredituoti Freistaato šalininkus ir įgauti kuo daugiau susijungimo su Lietuva rėmėjų.
1922 m. Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė Jules Laroche , kuris, labiau paveiktas Freistaato idėjos šalininkų, jau 1923 m. Sausio 10 d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė veikti ryžtingai.
Atsakomybė – V.Krėvei
Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjunga ir Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą 1923 m. Sausio 10-15 d. organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą.
Klaipėdos sukilimą lėmė Klaipėdos krašte Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja („inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą“) buvo aptarta 1922 m. lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po to su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys.
E.Galvanauskas savo ruožtu šį klausimą iškėlė 1922 m. Lapkričio 20 d. ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta sukilimo strategija. Lietuvos generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių, Klaipėdos krašto savanorių, nepatenkintų prancūzų vykdomąja valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincui Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.
Apgalvotai parinktas laikas
Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsverio vadu gen. Hansu von Seecktu, apsirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.
Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai analogiškai taip pat privalėjo pasikeisti pavardes.
Karinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas labai tiksliai: 1923 m. Sausio 11 d. Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, prikaustydamos Europos spaudą prie šio įvykio. Viena diena anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti nusprendęs, kad Klaipėda turinti tapti Freistaatu (laisvąja valstybe).
Užimti Klaipėdos kraštą turėjo 1923 m. pradžioje Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė , sudaryta iš trijų grupių. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, reikėjo užimti Klaipėdos miestą, Antrajai (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas-Bajoras) reikėjo užimti Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, Trečiajai, vadovaujamai mjr. Jakšto-Kalvaičio teko užimti Šilutę.
Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė tūkstantis 78 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras įvairiu laiku dalyvavusiųjų skaičius siekė beveik 2 tūkst.
Sukilimo eiga
Pagal planą operacija prasidėjo 1923 m. Sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiu ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris ), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą.
Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei 12 lietuvių. Pastarieji naktį buvo slapta išvežti į Kėdainius, o Klaipėdoje sausio 20 d. iškilmingai palaidoti tik 3 žuvusieji. Žuvę prancūzų kariai kreiseriu išgabenti į Prancūziją.
Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją J.Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiausia ekonominiais, o ne politiniais motyvais (ekonominė padėtis Klaipėdos krašte 1922 m. pabaigoje buvo labai sunki).
Autonomijos statusas
Nepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo (šis neigimas vėliau tapo „Klaipėdos atvadavimo“ mito sudedamąja dalimi). Derybos tarp Ypatingos komisijos ir Lietuvos vyriausybės ypatinguoju atstovu Klaipėdos kraštui paskirto buvusio prezidento A.Smetonos baigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.
Vis gi Ambasadorių konferencija iškėlė autonomijos sąlygas, kurios numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus Klaipėdoje. Nuo 1923 m. Vasario 19 d. iki 1939 m. Kovo 22 d. Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais priklausė Lietuvos Respublikai.
1939-ųjų kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmė nacistinė Vokietija. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. pradžioje, kraštą okupavo Raudonoji armija, jis prijungtas prie Lietuvos TSR. 1990-aisiais atkūrus Lietuvos valstybę, Klaipėdos kraštas pirmą kartą istorijoje tapo pilnateise suverenios Lietuvos valstybės dalimi.
