„Pesimistas mato keblumą kiekvienoje galimybėje, optimistas mato galimybę kiekviename keblume" – Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas.
Praeitoje dalyje pristatėme nuostabią knygą paaugliams apie saviugdą. Taip pat nurodėme du svarbius sėkmės principus: atsakomybė už savo gyvenimą bei aiškus žinojimas, ko nori. Šioje dalyje pristatysime dar du svarbius gyvenimo dėsnius.
Įžvelk geriausia, kad taptų geriausia
Labai dažnai susitinkame žmonių, kurie gali pateikti kuo didžiausią sąrašą priežasčių, kodėl jie negali pasiekti laimės. Tas priežastis dažnai galima kildinti iš vieno esminio įsitikinimo: tie žmonės jaučiasi galutinai pasmerkti, nes visi kiti ir viskas yra prieš juos.
Multimilijonierius ir buvęs „Sėkmė" (angl. „Success") žurnalo leidėjas Klementas Stounas (W. Clement Stone) kartą buvo apibūdintas kaip „paranoiko priešybė". Užuot tikėjęs, kad pasaulis trukdo jam įgyvendinti svajones, jis įtikėjo, kad pasaulis siekia jam padėti.
Koks neįtikėtinas didis tikėjimas! Tik pagalvok, kaip gerokai paprasčiau būtų pasiekti gyvenime sėkmės, jei nuolat tikėtum, kad pasaulis tau padės, atskleis tau naujų įdomių galimybių. Tie, kurie pasiekia sėkmę, kaip tik tuo ir tiki. Jie ieško viso ko geriausio... ir... atspėkit. Jiems atsiskleidžia, kas geriausia.
Bet atsargiau! Jei taip tikėsi, gali nutikti ir priešingai. Jeigu tikiesi, kad nutiks blogiausia, arba tikiesi, kad žmonės ketina neleisti tau gyventi kuo geriausiai, kaip tik tą ir patirsi. Jeigu tikimės, kad nutiks blogai, taip ir nutiks. O jei į viską žiūrėsime neigiamai, galime būti tikri, kad pasieksime mažai ir nebūsime labai laimingi.
Ar kas nors iš tavo artimųjų arba pažįstamų neseniai pirko automobilį? Ar tau patinka koks nors konkretus automobilis? Ar pastebėjai, kad koks nors automobilio modelis nuolat pasirodo netoliese? Štai ką vadiname „įsižiūrėto automobilio sindromu". Taip nutinka dėl to, kad mūsų pasąmonė kaip tik jo be paliovos ieško. Mes nesąmoningai tokio automobilio ieškome. Ir žinai ką? Mes jį vis randame ir randame!
Tas pats galioja bene visur, ne vien tik automobiliams. Dėmesį gali traukti kokie nors skaičiai, vardai, mobiliųjų telefonų modeliai ir net geri darbai. Pabandyk vieną dieną: kiekvienoje situacijoje ieškok geriausia! Neabejojama, kad rasi!
Kaip galėtum šiuo principu naudotis? Yra keli paprasti, tačiau praktiški ir galingi būdai žiūrėti į gyvenimą. Pateikiame tik keletą pavyzdžių:
– Jei ketini pasirodyti auditorijai, galvok ne kad visi tikisi tavo nesėkmės, o tikisi, jog pasižymėsi ir scenoje papramogausi.
– Jei tavo automobilis sugedęs stovi šalikelėje ir nepažįstamas žmogus sustoja padėti, nereikia vaizduotis, kad jis užkietėjęs žudikas, besitaikantis tave užpulti, verčiau galvok, kad jis yra tikrai malonus vyrukas, norintis tau pagelbėti.
– Jei draugas ar draugė visam laikui kur nors išvažiuoja, negalvok, kad tave pasmerkia vienatvei ir nevilčiai, verčiau tikėk, kad įgijai gyvenime laisvos vietos kitam geram draugui ar draugei.
Iš visų situacijų galima gauti naudos. Be abejo, kartais svarbu atsargumas, apdairumas, tačiau jei bet kuriomis aplinkybėmis turime pasirinkimą, tai galime rinktis, kas teigiama, ir tikėtis, jog viskas bus gerai. Svarbiausia yra tai, ko tikiesi.
Žinoma, susikurti problemų pačiam būtų kvaila. Niekas nenori dar kartą išgyventi sunkių akimirkų. Tačiau tokia patirtis nenueina vėjais. Po jų ateina svarbios permainos, svarbūs požiūrio pasikeitimai.
Jeigu tiki, kad visi žmonės ir viskas tavo gyvenime pasirodo ne šiaip sau, pradėsi žiūrėti į kiekvieną įvykį – kad ir kokį sudėtingą, kad ir kiek pareikalaujantį jėgų – kaip į progą įgyti daugiau jėgų ir išminties, Tu suprasi, kad kiekvienas žingsnis gyvenime gali priartinti prie svajonių.
Išjunk stabdžius – kliūtis esi tu
Tarkim, tu nori nuvažiuoti dviračiu pas draugą, kurio namai maždaug už kilometro. Šoki ant dviračio, pasileidi gatve ir pastebi, kad sunku minti. Pasižiūri žemyn ir pamatai, kad ratą visa jėga spaužia stabdžių trinkelės. Ką tu darai?
Ar tu minsi vis smarkiau ir smarkiau, kad įveiktum stabdžių pasipriešinimą? Žinoma, ne! Тiesiog pareguliuosi stabdžių mechanizmą, atleisi trinkeles ir be papildomų pastangų imsi važiuoti greičiau.
Stabdžiai yra sukonstruoti štai kam: tave stabdyti. O juk dauguma žmonių važiuoja per gyvenimą su įjungtais psichologiniais stabdžiais. Jie stabdo, nes nuolat sako: „Aš šito nesugebu." Arba: „Aš tam netinku..." Tokie žmonės mato negatyvius vaizdinius – kaip jie kamuojasi, kaip viską sugadina ir pan. Dėl tokių psichologinių stabdžių ir suvaržymų žmonės palieka kiūtoti savo patogumų zonos rutinoje.
Kas yra patogumų zona? Patogumų zona yra tokia aplinka, kurioje mes gyvename saugiai ir be rūpesčių, – tokia aplinka, kurioje galime išvengti nerimo, baimės ar nesėkmės. Tai kas čia blogo? Tol, kol mes liekame tokioje aplinkoje, negalime augti, negalime nieko naujo patirti, negalime pasiekti jokių patrauklių tikslų.
Žinosi, kur yra tavo patogumų zonos ribos, jei kreipsi dėmesį į savo jauseną. Kai darbuojiesi, kad pasiektum savo tikslus, ir pajunti baimę, nerimą, kada ima drebėti kinkos, žinok, kad atsidūrei savo patogumų zonos pakraštyje. Jei rezultato siekti verta, sutik susidurti su savo baime, nepraleisk progos.
Tie, kurie lieka savo patogumų zonose, per gyvenimą važiuoja su įjungtais stabdžiais. Kai bando pasiekti savo tikslus, jų negatyvios mintys ir susikuriami apie save vaizdiniai neišvengiamai sunaikina jų gerus ketinimus – kad ir kaip smarkiai jie stengiasi. Deja, jie nė nežino, kad jiems įsijungę stabdžiai!
O tie, kuriems sekasi, puikiai suvokia kuomet stabdžiai įsijungia ir kaip juos išjungti, kada kuriuos panaudoti. Tie, kuriems sekasi, žino, jog ugdyti valią neužtenka. Taip pat turime atsikratyti mus varžančių įsitikinimų ir negatyvios nuomonės apie save. Kitaip tariant, turime išjungti stabdžius.
Ar tau kada nors teko pajusti, kad kiūtai? Tiesa, mes niekada, iš tikrųjų, nekiūtome. Tačiau kai vis iš naujo susikeliame tuos pačius išgyvenimus – vis tą patį mąstydami, laikydamiesi vis tų pačių mus ribojančių įsitikinimų ir vis tą patį darydami, mus įsuka užburtas ratas ir atsiduriame padėtyje be išeities.
Nieko nuostabaus, kad pasijuntame „kiūtantys"! Iš mus ribojančių minčių susiklosto mus ribojantis savęs suvokimas, kuris savo ruožtu verčia mus daryti tokius dalykus, kurie mums nepadeda. Galiausiai tik sustipriname pradinę, mus ribojančią mintį.
Štai pavyzdys. Tarkim, tu turi pasisakyti, stovėdamas prieš bendraklasius. Nerimauji, kad nepasiseks, ir turėsi bėdos. Ir kas? Ogi iš tokių minčių susidaro visas vaizdas, kaip tu klasės akivaizdoje pameti pagrindinę pasisakymo mintį. Toks vaizdinys tau sukelia baimę.
Ta baimė sudrumsčia tau protą ir tu iš tikrųjų pamiršti vieną iš pagrindinių pasisakymo minčių, dėl to sustiprėja pradinė mintis: „Nesugebu aš sakyt kalbų! Matai, juk taip ir žinojau, kad pamiršiu, ką turėjau kalbėti. Aš negaliu kalbėt tokiai daugybei klausytojų." Taigi, pakliūvame į užburtą ratą.
Žilvinas Jogėla
