Prieš trejus metus kalbinome geriausiai rajone tais metais brandos egzaminus išlaikusią mokinę. Visuomet įdomu, kaip tokiems jaunuoliams sekasi vėliau, ką jie veikia baigę mokyklą. Gabrielė Butkutė, prieš trejus metus puikiai baigusi „Versmės“ gimnaziją, rudenį bus jau trečiojo kurso biomedicinos studentė. Londono Metropolitan Universitete dvidešimtmetė jaučiasi kaip namie. Aistra studijoms paskatino ją įsteigti Mokslo draugiją, kuri jau po nepilnų veiklos metų pelnė garbingą Universiteto metų draugijos apdovanojimą.
Gyveni Londone jau daugiau nei dvejus metus. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas priėmus tokį drąsų sprendimą?
Jau išvažiuodama nusprendžiau pradėti naują gyvenimą naujoje šalyje ir nesižvalgyti atgal. Kartais, aišku, pagalvoju, kaip viskas būtų susiklostę, jei studijuočiau mediciną Vilniuje. Tai nebūtinai būtų buvę blogai – tiesiog būtų viskas kitaip: netoli namų, saugiau, paprasčiau. Dabar studijuoju specialybę, kurios tada Lietuvoje nebuvo. Gyvendama Londone, susipažinau su žmonėmis iš viso pasaulio. Tai formuoja platesnę pasaulėžiūrą, tampu tolerantiškesnė. O kur dar visos laisvalaikio galimybės! Esu baigusi dailės klases Moksleivių kūrybos centre, tai dabar galiu visa galva pasinerti į puikių parodų, muziejų ekspozicijų pasaulį. Gyvendama Londone, iš arti matau darbus, apie kuriuos buvau tik skaičiusi vadovėliuose. O kur dar teatras, džiazo koncertai. Gal dėl to, kad atvažiavau iš mažo miestelio, aš taip džiaugiuosi galimybe visame tame gyventi.
Ar kada nors gailėjaisi išvažiavusi?
Ne, niekada. Sunku paaiškinti jausmą, kai surandi savo vietą po saule. Tiesiog jauti, kad esi reikiamoje vietoje reikiamu metu.
Ką gali pasakyti apie mokslų struktūrą Londone?
Čia daug dėmesio skiriama individualiam mokymuisi. Turėjau per savaitę dvi dienas be paskaitų, bet tai nereiškia, kad per jas nieko neveiki. Prie vienos temos universitete niekas nesėdi, tempas greitas, todėl per savarankiško darbo dienas turi ypač rimtai mokytis, nes kitaip per sesiją bus riesta. Supratau, jog turiu gebėjimą organizuoti, susiplanuoti savo darbus – matyt, iš mamos paveldėjau (juokiasi). Tai padeda suspėti ir mokytis, ir turėti puikaus laisvalaikio. Jį praleidžiu su draugais. Gaunu daug geros energijos, entuziazmo. Įkvepia veikloms ir puikūs dėstytojai: ir motyvuoja, ir suteikia pasitikėjimo savimi. Labai džiaugiuosi galimybe atlikti laboratorinius darbus vienoje didžiausių Europos laboratorijų.
Tavo universitete yra daugiau nei 22 000 studentų, tikriausiai nemažai įvairių draugijų. Tu įkūrei Mokslo draugiją. Juk tam reikia nuolatinės veiklos. Kodėl to norėjai?
Vos atvykusi į Londoną norėjau greičiau integruotis, pažinti kitus studentus. Pati ieškojau draugijos, kurios veikla būtų man įdomi. Neradau susijusios su biomedicina. Būtent todėl pernai rudenį aš pati įsteigiau gamtamokslių draugiją. Šiemet suorganizavome keturis renginius, kurie buvo vienas už kitą populiaresni! Pradžia buvo sunkoka – to ir galima buvo tikėtis. Reikėjo įgyti studentų ir dėstytojų pasitikėjimą. Juk niekas negaiš laiko mano draugijoje, jei jos veikla bus neįdomi ir nenaudinga. Pavyko. Kartą vienas iškilus, nuolat užimtas universiteto dėstytojas prie manęs po renginio priėjo ir pasakė, kad būtinai norėtų dalyvauti ir kitame mano draugijos renginyje. Tai labai daug reiškia. Mokslo draugija buvo niša, kurią labai džiaugiuosi užpildžiusi. Užsidegimo ir idėjų netrūksta. Tokios veiklos norinčių draugų taip pat. Man labai svarbu įkvėpti kitus studentus mąstyti šiek tiek plačiau nei paskaitos reikalauja. Juk mokslas yra nuolat besikeičianti sritis, tiek jame visko daug!
Ko tu pati išmokai būdama draugijos prezidentė?
Išmokau bendradarbiauti, įgijau vadovavimo įgūdžių ir, žinoma, susipažinau su daugybe žmonių, kurie praturtina mano gyvenimą. Jei jau nusprendi keliauti per Europą, tai turi įrodyti sau ir kitiems, kad tai buvo geras sprendimas. Sesijų pažymiai ir draugijos veikla pirmiausia man pačiai sako, jog einu teisingu keliu. Draugija gyvuoja tik nepilnus metus, o prieš mėnesį gavome „Metų draugijos“ apdovanojimą. Tai nuostabus stimulas stengtis dar labiau kitąmet. Smagu žinoti, kad mano darbas yra vertinamas.
Ar tiesa, kad buvai priimta studijuoti mediciną Vilniaus Universitete ir atsiėmei dokumentus?
Tiesa. Tai buvo mano atsarginis planas, jei neišdrįsčiau išvažiuoti. Nelabai moksliškai nuskambės, bet kartais tiesiog turi pasiduoti šeštajam jausmui, kad vėliau nesigailėtum, jog nepamėginai.
Ar tėvai neatkalbinėjo?
Manęs neperkalbėsi (juokiasi). Manau, tėvams svarbiausia, jog vaikams viskas būtų gerai. Mano brolis jau daug metų gyvena Danijoje, gal todėl tėvai kiek ramiau reagavo į mano išvažiavimą. Dabar ir jiems akivaizdu, kad esu laiminga.
Ką patartum jaunam žmogui?
Nepasitenkinti tuo, ką turi. Visada galima siekti daugiau, išmėginti save. Jei manai, kad kažko tavo gyvenime trūksta, ieškok. Taip rasi save. O ką tik pradėjusiems brandos egzaminus laikyti abiturientams nuoširdžiai linkiu drąsos ir sėkmės. Per sesiją ir po jos.
Dar noriu paklausti apie ateities perspektyvas. Kur save įsivaizduoji po studijų?
Biomedicina labai plati sritis: nuo mokslinio darbo iki ligoninės laboratorijjos. Šiuo metu dar tiksliai nežinau, kur dirbsiu po studijų, bet tai bus laboratorija vienu ar kitu atveju. Galbūt viešosios ligonines, galbūt privataus sektoriaus įmonė, sunku dabar pasakyti. Jei bus galimybė, manau, neatsisakyčiau studijuoti doktorantūrą.
