Tuo būdu su žmona – svarbesniąja lytimi – viskas ganėtinai aišku, be jos tiesiog nėra gyvybės ir todėl jei nelieka jos, nebelieka nieko. Taškas. Žmogui gi tenka savo svarbumą įrodinėti, visų pirmą konkuruojant tarpusavyje dėl žmonos palankumo – juk jei to palankumo nebūsi vertas, tai ir tavęs paties, tavo gyvybės pratęsimo tiesiog nebus. Kam tada gyventi? Kitais žodžiais tariant, turi būti tiek geras priešingos lyties akyse, kad žmona laikytų tave žmogumi, t.y. tokiu, kuris yra vertas jos.
Tas, kuris geras – tampa gerojumi (herojumi, garsas „h“ mūsų kalboje yra „užneštinis“, savotiškas kultūrinis importas, nejučia paslėpęs prigimtinę šio žodžio prasmę, daugiau apie tai – netrukus), gi tas, kuris iki gerojaus nepatraukia, yra brokuojamas, jo genetinis kodas „uždaromas“ ir jis tampa socialiniu kastratu, kurio dalis – nebe konkurencija, iš kurios jis iškrito, o vargas, todėl jis ir vadinamas vergu. Tuo tarpu žmogus - gerojus, įstengęs pasiekti žmoną, paprastai turi garbę („herbą“ – ir vėl tas „h“), kurią palieka palikuonims, o tie, kas gimsta ir yra susieti gimdos ryšiais, tampa gimine, kurios gimimui giedamas gimnas („himnas“) – „Tautiška giesmė“ yra tobulas tokio gimno pavyzdys.
Iš kur tad mūsų kalboje – senkalbėje, rakte į kitų kalbų lobyną, ką žinojo ir atviru tekstu minėjo tokie žmonijos šviesuliai, kaip prūsas Emanuelis Kantas, bengalas Yogananda, ar moderniųjų laikų dzūkų filosofas Antanas Maceina – atsirado „vyras“ ir „moteris“? Kadangi abu šie žodžiai turi atitikmenis lotynų kalboje, o antrasis dar ir vokišką pėdsaką, labai tikėtina, kad mums jie buvo užnešti kryžiuočių drauge su prievarta brukta krikščionybe. „Moteris“ – iš lotyniško „uterus“ (gimda), prie kurio vokiečiai pridėjo „m“, pirmą garsą žodyje „mama“ (beje, taip jis skamba bemaž visose Europoje gyvenančių tautų kalbose) ir gavo „muter“, kurį mes tariame „moteris“. Su „vyru“ dar paprasčiau – tai lotyniškas „virus“, kurio paskirtis apvaisinti („apkrėsti“) gimdą. Štai kas beliko iš žmonos ir žmogaus po to, kai „gavome kultūrą“.
Koks iškrypęs protas galėjo sumanyti ir įgyvendinti tokius pokyčius? Gal Dievo kūriniai žmogus ir žmona? Vargu. Reikėjo kažkokios sugadintos ar išbrokuotos trečiosios lyties, tiksliau, kažko tokio, kas atsidūrė už lytiškumo („sex“), už seksualumo ribų. Kažko, kam apibrėžti mūsų kalboje net formato nėra – tenka dairytis tai į rusišką įvardį „ono“, tai į vokišką artikelį „das“.
Kaip žinome, Bažnyčia, savo galios pakilimo metu, itin noriai naikino visokiausias raganas, paprastai ugnimi. Senkalbėje galima surasti įdomių žodžių, kuriuos tebevartoja kai kurios tautos raganai apibūdinti – štai rusai sako „baba jaga“. Tačiau, kad suprasti, ką tai reiškia, reikia turėti prasmę atrakinantį raktą – iš bėdos tinka ir šiuolaikinė lietuvių kalba. „Baba Jaga“ – tai ne kas kita, kaip „boba jėga“, tai boba, turinti jėgą. Derlinga gražuolė plačiomis, gimdymui pritaikytomis strėnomis ir dideliais papais, galinčiais išmaitinti kūdikėlį – taip, būtent tokia, o ne sulaukėjusi bedantė senutė, kaip ją imta vaizduoti vėliau, stengiantis įsiteikti bažnytininkams. Tuo tarpu nebe rusiškai, o angliškai papai yra „boobs“, pabrėžtinai bobiškas pačia gerąja prasme atributas (sakantiems, jog tarp rusų ir anglų kalbų nėra nieko bendro, pasufleruosiu, kur ieškoti: „balnas (sėdylas), pentinas (į-spyra) abiem kalbom skamba beveik identiškai). Taigi, tokia „boba-jėga“, kuri greičiausiai ir buvo giminės centras bei spręsdavo, kuris yra gerojus, o kuris – vergas, kaip tik ir tapo anuometinės „naujosios tvarkos“ taikiniu, kurį žūt būt reikėjo sunaikinti. Bet kaip tą padaryti? Juk gerojams ir taip gerai – netgi labai gerai: jie kiekvienuose namuose laukiami išskėstomis rankomis ir kojomis, kai tuo tarpu vergai „neturi lygių teisių“. Netvarka.
Kaip tik šitiems brokuotiesiems „vyrams“ – vergams ir reikėjo „naujos tvarkos“, na, bent jau tam, kad ir jų išbrokuotieji genai būtų padauginti, o gyvenimo prasmei įtvirtinti nereikėtų visokių spekuliatyvinių teorijų apie „pomirtinį gyvenimą“, antgamtę ir kitų melų, kuriuos kaip mat ima kurti nuoskaudų pažeistos smegenys. Čia pravartu pasitvirtinti vieną aplinkybę, kuri neabejotinai turėjo suvaidinti svarbų, gal net lemiamą, vaidmenį šiuolaikinės „man made“ civilizacijos daryme. Uždarose bendrijose, kurias sudaro vieni „vyrai“ paprastai atsiranda kastos, kurios organizuotos nebe „žmonos – žmogaus“, o vertikalios hierarchijos principu, o kadangi „žmonų“ nėra, o sperma vis vien veržiasi išsilieti, pradedama dulkinti vieni kitus. Tai vyko visur – karinėse spartiečių stovyklose, samurajų tarpe, vienuolių „brolijose“, jau nekalbant apie kalėjimus. Atsirado vidinės struktūros, kur ant viršutinių laktų sutūpė gudresni – juk atranką pagal gamtos – gimdos padiktuotus dėsningumus darančių bobų-jėgų čia nebuvo, taigi, išrasti kiti „vertingumo“ kriterijai. Tie brokuotieji gudruoliai palaipsniui susigaudė, kad visa gauja užpuolus pavieniui vaikščiojančius ir savimi labai pasitikinčius galiūnus – gerojus, jie gali pastaruosius gana lengvai nugalėti, panašiai, kaip būrys hienų kad nugali liūtą. Tikėtina, jie slapčiomis tą ir darė, tačiau visuomeninė struktūra dėl to nekito – į nužudytojo gerojaus vietą bobos – jėgos išsirinkdavo kitą ir gyvybės ratas sukosi toliau. Reikėjo kažką daryti su pačiomis bobomis ir jų „boobs‘ais“. Beje, ar pastebite, kad tiek „boba“, tiek ir „papai“ mūsų sąmonėje tebėra tarsi paženklinti kažin kokiu žemos prabos ar prasto skonio ženklu, tarytum jų vartojimas terštų kalbančiojo burną? Pastebite? O juk tai – ne atsitiktinumas.
Reikalas tas, kad užgimęs vaikelis, vos spėjęs savo verksmu pranešti pasaulių gerąją naujieną „aš esu“, normaliomis sąlygomis yra pasitinkamas papu. Tai yra tuo, ką geriausio pasaulis gali jam duoti – meile, šiluma, švelnumu, maistu bei grožiu. Taip, toks yra papas. Ką daro kūdikis, jį gavęs? Žinda, žinoma, nors to jo niekas ir nemokino – priimti meilę yra natūralu. O paskui? Paskui nurimsta ir užmiega – pasaulis papo pavidalu jį pasitiko ir priėmė. Nuo šiol papas jam visada asocijuosis su mama.
Iš kur atsirado „papa – tėvas“?
Gudragalviai iš brokuotųjų tarpo, matomai, šitą irgi suvokė ir ėmė sukti galvą, kaip į bobos-jėgos vietą įtaisyti kokį saviškį. Jokių ko nors vertų papų – na, tokių, kurie tiktų maitinti, o ne tik gniaužyti – jie, žinoma, neturėjo, nors plempiant alų kažką panašaus išsiauginti daugeliui ir dabar pavyksta, tačiau nesunku įsivaizduoti, kad tie iš brokuotųjų, kurie buvo geriausiai pritaikyti spermai suleisti, galėjo būti rengiami ir moteriškais drabužiais – dabar tokie vadinami transvestitais. Barzdos skutimas, tikėtina, irgi yra panašios kilmės, kaip ir pasisveikinimas, kratant ranką. Beliko vieną tokį bebarzdį persirengėlį prakišti už bobą-jėgą ir reikalas atliktas. O ką? Jei tai galėjo pavykti kunigaikščiui Vytautui – beje, vieninteliam valdovui bebarzdžiui – kuris persirengęs suknele paspruko iš nelaisvės, kas galėtų prieštarauti, jog tai negalėjo pavykti ir anksčiau? Juk galų gale ką mes matome, žiūrėdami į bet kurios konfesijos krikščionių šventiką? Ogi vyrą su suknele. Tuo tarpu Romoje sėdintis „vietininkas“ kaip tik ir vadinasi „papu“. Permaina įvyko ir visa vėlesnė istorija sumauta kaip tik ant šios ašies, kurią atstumtieji brokuotieji vyrai – vergai, o ne gerojai – nulipdė iš keršto boboms-jėgoms, kurioms jie dėl savo trūkumų pasirodė netinkami giminei tęsti, liaudiškai kalbant – per prasti.
Gi modernieji laikai parodė – ir didėjančiu greičiu rodo toliau – kad senajai „naujajai tvarkai“ senstant ir konservatyvėjant, atsiranda „naujos progresyvios jėgos“, kurios nebenori apsimetinėti bobomis-jėgomis, t.y. tuo, kuo iš tikrųjų nėra, o reikalauja sau lygesnių už lygias teisių, siekdami, kad brokas būtų pripažintas norma.
Jei norime susigaudyti, kas, kaip ir kodėl čia iš tikrųjų vyksta - verta detaliai pasikartoti, ką iš tikrųjų vadiname papu bei ką jis iš tiesų reiškią gyvybei. Šis mano tekstas tėra tik punktyrų pažymėtas eskizas ieškant tiesos, kurią daugybę metų kaip nori, taip ir kraipo iškrypęs brokuotųjų protas.
