Suprantamas yra žmonių noras gerai gyventi. Dar labiau suprantamas yra labai gerai gyvenančių godulys dar geriau gyventi. Neteko girdėti, kad mūsų seimūnai, politikai ar aukštieji valdininkai viešai skųstųsi vargingu gyvenimu. Vis dėlto giliai širdyje mūsų labai gerai gyvenantieji laiko užgniaužę mintį, jog jų darbas gražinant Lietuvą pernelyg menkai vertinamas.
Tačiau jų rankose visi valstybės biudžeto kraneliai – tereikia tik kokį „visiškai teisėtai“ labiau atsukti.
Netikėtai kilusi visuomenės pasipiktinimo banga parodė, jog rentų operacijai nepritariama. Juk panorėję iki gyvos galvos geresnio gyvenimo seimūnai bando nugvelbti ne kokių prašalaičių, o mokesčių mokėtojų pinigus. Tačiau vargu bau visuomenės nepritarimas sustabdys seimūnus, juolab kad toji visuomenė dažniausiai net nesupranta, kokie būna tikrieji įvairių su valstybės pinigais atliekamų operacijų tikslai, taip pat operacijų vykdymo vingrybės. Kartais tų operacijų esmės iš pradžių nesuvokia ir dalis jas beatodairiškai puolančių vykdyti seimūnų.
Žmonėms piktinantis sutartinai prastūminėjamu rentų įstatymu, seimūnai nutarė trumpam – iki rudens sesijos - lyg ir atsitraukti. Tačiau tai buvo iš anksto sumanytas manevras, padėjęs įgyvendinti pagrindinį operacijos tikslą – žymiai pakelti atlyginimus visiems labai gerai gyvenantiems valdininkams, teisėjams ir kitokiems ypatingiems socialiniams sluoksniams. Toks atlyginimų kėlimas aukštajai valdininkijai būtų susilaukęs visuomenės nepritarimo, gal net aktyvaus, - juk labiausiai atlyginimai pakeliami tiems, kurie daugiausiai uždirba, - tačiau visuomenės dėmesį jau buvo pritraukusi rentų istorija. Seimūnų rentų manevru visuomenė buvo išdurta.
Tad galima tvirtinti, jog rentų, o tiksliau – politikų ir aukštųjų valdininkų bei teisėjų atlyginimų pakėlimo operacija buvo sėkmingai atlikta. Seimūnų rentos valstybės biudžetui kainuos kelis ar keliolika milijonų litų, o didysis valdininkijos atlyginimų pakėlimas – kelis šimtus milijonų. Dėl tokios didelės (300-500 mln. litų) sumos politikams būtų tekę vienaip ar kitaip aiškintis visuomenei, o dabar jau galima jaustis tarsi nieko ir neįvyko.
Tačiau ir rentų klausimas atidedamas tik iki rudens. Galima neabejoti, jog seimūnai nepasitenkins vien atlyginimų pakėlimu – nuo pakeltų atlyginimų ir rentos bus didesnės. Apstulbusiai, o gal ir po vasaros atostogų negalinčiai atsigauti visuomenei vargu ar berūpės keliolika milijonų litų, kurių neišeina net lyginti su keliais šimtais milijonų.
Dera turėti omenyje, jog Lietuvoje atlyginimai keliami taip, kad daugiausia prisidėtų tiems, kurie daugiausiai uždirba. Pavyzdžiui, atlyginimus visiems keliant 10 procentų, uždirbančiam tūkstantį litų prisidės šimtas, o uždirbančiam penkis – penki šimtai. Taip pat ir didinant bazinį atlyginimą: padidinus jį 50-čia litų, uždirbančiam 2 bazinius atlyginimus prisidės šimtas litų, o uždirbančiam 10 – penki šimtai, o kur dar visokie priedai. Tad akivaizdu, jog taikydamas tokią atlyginimų kėlimo sistemą mūsų politinis elitas ne mažina, o didina socialinę atskirtį. Kai kurie seimūnai mėgsta pasamprotauti, jog mažai uždirbantiems ir šimto litų priedas yra daug, tačiau užmiršta užbaigti mintį – jog daug uždirbantiems ir penkių šimtų ar tūkstančio priedas yra mažai.
Atlyginimai politiniam elitui ir valdininkijai buvo pakelti nesvarstant, kiek tai kainuos biudžetui, kaip pasikeis biudžeto išlaidų struktūra, juolab negalvota apie jokius strateginius valstybės raidos prioritetus, kuriems reikalingas finansavimas. Akivaizdžiai matome, ko verti yra politikų ir valdininkų padejavimai, esą valstybė nepajėgianti laiduoti deramos aukštojo mokslo plėtros bei kokybės, tad būtina apmokestinti to mokslo siekiantį jaunimą. Galima tvirtinti, kad jaunimo apmokestinimas kaip tik ir suteikė gerą finansinį pagrindą politiniam elitui ir aukštajai valdininkijai pasigerinti sau gyvenimą.
Seimūnų reakcija į visuomenėje kilusį pasipiktinimą dėl rentų eilinį kartą parodė ir mūsų politinės korupcinės sistemos pobūdį – sistema dirba valdančiojo sluoksnio gerovei, - ir politinio elito atstovų paniekinamą požiūrį į visus tuos „susuktapilvius“, kurie nerimauja dėl priedų milijonieriams. Dabartinei Seimo vadovybei Lietuvos piliečiai, vadinamasis elektoratas ir yra „susuktapilviai“, kurių pasipiktinimas labai gerai gyvenantiems kelia tik šypseną.
Suprantama, bus dar viešų politinių žaidimų – vieni kalbės apie įstatymo „vetavimą“, kiti aiškins, jog taip siekiama rinkėjų palankumo. Žaidimai tik priedanga. Šitai gerai rodo konservatorių elgesys. Prastūminėję rentas, jie kuriam laikui tarsi apsigalvojo – net siuntė savo atstovus drąsiai susitikti su prie Seimo susirinkusiais „susuktapilviais“, - tačiau vieningai palaikė atlyginimo didinimo operaciją. Dėl jos jau nebereikės niekam aiškintis. O juk konservatoriai – pagrindiniai ir jaunimo apmokestinimo idėjos prastūmėjai.
Paniekinamą politinio elito požiūrį į „susuktapilvius“ palaiko įsitikinimas, jog piliečių nuomonė Lietuvoje jau nieko nereiškia net politikams, kurie, atrodytų, turėtų siekti elektorato palankumo. Kodėl galima šitai tvirtinti? Lietuvos politinis elitas sukūrė ganėtinai veiksmingą ‚valdomos demokratijos“ modelį – kad ir už kokius politinio elito pasiūlytus kandidatus žmonės balsuotų, valdžia išliks tų pačių savųjų rankose. Padidėjus visuomenės nepasitenkinimui politinis elitas pasiūlys ir naujų partijų ar jų junginių, ir naujų „gelbėtojų“. O jei pastarieji užsigeis perimti valdžios gijas, jie bus sėkmingai išstumti į užkulisius.
Politinis vyksmas ir politinės kovos „valdomos demokratijos“ sąlygomis yra vien politinio elito reikalas. „Susuktapilviai“ kas keleri metai pakviečiami į rinkimus, kad savo atėjimu patvirtintų politinio elito valdžią. Kadangi einančių į rinkimus vis mažėja, tai retsykiais būtina vadinamąjį elektoratą paerzinti – tikintis, kad iš pykčio ar nuoskaudos gali daugiau žmonių ateiti prie rinkiminių urnų, manydami nubalsuosią prieš įsipykusius ir už „kitus“. Kaip tik to ir reikia, kad vėlei būtų patvirtinta esama tvarka, laiduojanti, jog labai gerai gyvenančių gerovė niekaip nepriklausys nuo „susuktapilvių“ nuomonių bei nuotaikų.
