Vida Tavorienė
Europos Sąjungos deklaruojamas dėmesys šeimos ūkiams turėtų įkvėpti mūsų smulkiuosius ūkininkus, tačiau be realios paramos jie neatsities. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2014-uosius paskelbė Tarptautiniais šeimos ūkininkavimo metais, o į Vilnių susirinkę Europos Sąjungos šalių žemės ūkio ministrai bei Europos Komisijos ir Parlamento atstovai diskutavo apie šeimos ūkių vaidmenį bei pagrindinius jiems kylančius iššūkius ir perspektyvas. Dabar Lietuvoje šeimos ūkių svarbą reikšmingai pabrėš kas antras politikas ir valdininkas. Tik skambių žodžių smulkiajai ūkininkijai sustiprinti nepakaks. Viena iš šeimos ūkių gyvavimo sąlygų – kooperacija, kuri Lietuvoje vargais negalais skinasi kelią.
Gali ištaisyti klaidas
Pabrėžiama, kad šeimos ūkiai – neatsiejama kaimo ekonomikos dalis, konkurencingo, tvaraus ir į rinką bei vartotojo lūkesčius orientuoto Europos žemės ūkio modelio pagrindas. Tačiau Lietuvos kaime yra daugiau socialinių pašalpų gavėjų nei šeimos ūkių, o kaimo ekonomika vos rusena.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis sutiko, kad be kooperacijos šeimos ūkiai neturi ateities, bet pabrėžė, jog dar daug ką reikia nuveikti, kad jie galėtų kooperuotis.
„Kaimo gyventojai ilgą laiką tebuvo pigios žemės ūkio žaliavos tiekėjai, todėl nesukaupė pajamų ir pasitraukė iš rinkos. Jie nustekenti, daugelis praradę norą dirbti, o ydinga socialinė politika tik palaiko tokią jų būseną“, – apgailestavo V.Juodsnukis. Šeimos ūkiams atstovaujančios organizacijos vadovas nepraranda vilties, kad, sudarius palankias sąlygas smulkiems ūkiams gyvuoti, jie atkus. Anot jo, politikai dar gali ištaisyti klaidas, jei 2014–2020 m. daugiau lėšų skirs šeimos ūkiams palaikyti. „Jei tik smulkieji galės aktyviau įsitraukti į gamybą, atsiras ir poreikis kooperuotis, kartu parduoti produkciją. Dabar turime turgelius, tačiau iš visos Lietuvos tesurenkame apie 1 000 ūkininkų, kurie gali kažką parduoti. Antrus metus į Lietuvą iš Vokietijos, Žemutinės Saksonijos žemės, atvykstantys kooperacijos ekspertai teigė, kad mūsų smulkių ūkininkų produkcijos gamybos lygis yra labai žemas“, – aiškino V.Juodsnukis.
Sukasi užburtame rate
Tarsi užburtame rate sukasi nederlingų žemių ūkininkai. Kooperacija padėtų atverti daugiau galimybių rinkoje, daugiau uždirbti, tačiau jiems stinga pajamų kooperatyvams steigti. „Suprantama, kad kooperacijos reikia, tačiau tam ūkininkai nesiryžta, nes neturi pakankamai pajamų. Nederlingose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai stengiasi išlaikyti savo ūkius. Jie nedaug uždirba, o kooperatyvų nesuskursi be papildomų investicijų“, – aiškino Nederlingų žemių naudotojų asociacijos pirmininkas Juozas Baublys. Jis pripažino, kad kooperacijai ūkininkai ir morališkai nepasiruošę. „Matyt, reikia nemažai laiko, kad mūsų žmonės būtų nusiteikę kartu dirbti, valdyti finansus ir spręsti kilusias problemas“, – samprotavo J.Baublys.
Stebina prancūzus
Kooperacijos nauda neabejojo Akmenės rajono ūkininkas Valius Ąžuolas. Jis priklauso vienam grūdų augintojų kooperatyvui, ūkininkaujanti jo mama – kitam. Jaunas ūkininkas dalyvauja kredito unijos, jaunųjų ūkininkų organizacijos veikloje.
„Kooperacija mūsų žmonėms, ypač pagyvenusiems, asocijuojasi su sovietmečiu. Todėl susivienyti jiems labai sunku. Panašu, kad prie to prisideda ir lietuviškas būdas, nenoras dalytis su kitu“, – kooperaciją stabdančias priežastis vardijo V.Ąžuolas.
Panevėžio rajono ūkininkas Mindaugas Skruzdys pritarė, kad Lietuvos ūkininkams susitelkti nepadeda jų būdas. „Akivaizdu, kad dirbdami pavieniui pralošiame. Tačiau susitelkti mums sunku. Bėda ta, kad ūkininkai vaikosi tik vienadienės naudos: jei kas pasiūlo daugiau už produkciją, nepaisydami įsipareigojimų kooperatyvui, susigundo parduoti. Tad kokia čia kooperacija“, – dėstė jaunasis ūkininkas.
Tokiomis žemdirbių savybėmis sėkmingai naudojasi perdirbėjai ir produkcijos supirkėjai, gebantys įvairiausiais būdais skaldyti ūkininkus ir stabdyti jų kooperaciją. Vasaros pabaigoje jaunieji ūkininkai buvo susitikę su Prancūzijos jaunųjų ūkininkų organizacijos vicepirmininku, kuris papasakojo apie šios šalies žemės ūkio kooperatyvų veiklą. Prancūzijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, dauguma ūkininkų yra susivieniję ir priklauso mažiausiai vienam kooperatyvui.
„Prancūzams sunku suvokti, kad mūsų ūkininkas, dirbantis apie 200 ha, vienas gali įsigyti naują brangų kombainą. Jie kooperuojasi bent su kaimynu ir kartu perka galingą techniką, kuri atsiperka dirbant tik didesniame plote. O mūsiškiai stengiasi kiekvienas sau prisipirkti žemės ūkio mašinų“, – lietuviško ūkininkavimo ypatybėmis stebėjosi ir pats V.Ąžuolas.
Smogė mokesčių reforma
Ūkininkai įsitikinę, kad išplėtojus kooperaciją naudos būtų ir žemdirbiams, ir valstybei. Tačiau, anot jų, per dvidešimt metų šalyje būta daugiau deklaracijų nei realios paramos kooperacijai. „Prieš kokį dešimtmetį valstybė tik iššvaistė milijonus litų kooperacijai, nes parama pasinaudojo stambūs ūkininkai, buvę kolūkių pirmininkai ir sukūrė „uabus“, o ne kooperatyvus. O maži ūkininkai neturėjo galimybių susijungti“, – pareiškė V.Juodsnukis.
Pasak V.Ąžuolo, įsteigus kooperatyvą, iškart užgula mokesčiai. Tai atbaido tiek smulkiuosius, tiek stambiuosius ūkininkus. Po „krizinės“ mokesčių reformos žemės ūkio kooperatyvams tapo dar sunkiau. „Kooperatyvams yra šiokių tokių mokesčių lengvatų, tačiau jos nepakankamos, kad paskatintų žemdirbius kooperuotis. Pavyzdžiui, ūkininkų gamybiniai pastatai neapmokestinami nekilnojamojo turto mokesčiu, o kooperatyvai turėjo jį mokėti“, – aiškino ūkininkas.
Štai modernų grūdų elevatorių pasistačiusiam javų augintojų kooperatyvui „Joniškio grūdai“ teko pakloti apie milijoną litų nekilnojamojo turto mokesčio. Po naktinės mokesčių reformos atsirado painiava nustatant, kas yra žemės ūkio veikla ir pajamos iš žemės ūkio veiklos. Kooperatyvas negalėjo įrodyti, kad lėšos už parduotus savo narių grūdus yra pajamos iš žemės ūkio veiklos. Jei ūkininkai nebūtų susivieniję ir kiekvienas atskirai būtų pasistatęs grūdų valymo bei džiovinimo bokštus, tokio mokesčio būtų išvengę. Tai – vienas iš pavyzdžių, kaip valstybė, užuot skatinusi kooperatyvus, juos žlugdo.
„Dabar kooperatyvai susirūpinę dėl būsimos paramos. Ar ji bus, kokio dydžio ir kokiomis sąlygomis? Jei kooperatyvų projektai būtų remiami ne 50 proc., o, tarkime, 70 proc., būtų stipri paskata kooperuotis. Jei kooperatyvai bus remiami tiek pat, kiek ir įmonės, procesas nejudės“, – įsitikinęs V.Ąžuolas.
Lengvatos vilioja piktnaudžiautojus
Žemės ūkio rūmų Kooperacijos ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Gytis Viršilas neskubėjo smerkti žemdirbių dėl jų negebėjimo susivienyti. „Vakaruose kooperacija gyvuoja šimtmečius, narystė kooperatyvuose, kaip ir ūkiai, perleidžiama iš kartos į kartą, o pas mus tokių tradicijų nėra. Buvusi santvarka iškreipė kooperacijos esmę, tad atitinkamas ir žemdirbių požiūris į ją“, – samprotavo Žemės ūkio rūmų atstovas.
Jis pabrėžė, kad valstybė nenusisukusi nuo žemdirbių kooperacijos, tačiau suteikiant daugiau lengvatų kooperatyvams reikia įvertinti tai, kad jomis gali piktnaudžiauti fiktyvūs kooperatyvai. Mat pripažinimo žemės ūkio kooperatyvais kriterijus nesunku atitikti. Todėl dabar diskutuojama, kaip užkirsti kelią kooperacijos lengvatomis pasinaudoti norintiems piktnaudžiautojams ir nesudaryti sunkumų tikriesiems kooperatyvams.
G.Viršilas priminė, kad nauji pripažinti žemės ūkio kooperatyvai gali gauti valstybės paramą administracijai išlaikyti, patalpų nuomai ir kitoms išlaidoms padengti. Parama kooperatyvai gali naudotis 5 metus, o didžiausia suma per ši laikotarpį gali būti iki 1 mln. 380 tūkst. litų. Atrodytų, kad parama yra gana didelė. Tačiau svarbu paminėti, kad valstybės finansavimas siejamas su kooperatyvo apyvarta: skiriama parama negali būti didesnė nei 5 proc. kooperatyvo apyvartos.
Nuo 2008 m. iki 2011 m. tokia parama kasmet pasinaudojo 9–13 pripažintų žemės ūkių kooperatyvų. Kasmet jiems skirta po maždaug 600–700 tūkst. litų paramos, o 2011 m. trylikai kooperatyvų išmokėta 1 mln. 400 tūkst. litų. Žemės ūkio rūmų duomenimis, Lietuvoje veikia apie 250 žemės ūkio kooperatyvų, iš kurių Žemės ūkio ministerijos pripažintų yra apie 45.
Teisinė aplinka nepalanki
Dainius Kižauskas , Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos vadovas
Kooperatyvams įsikurti ir pirmiesiems jų veiklos metams numatyta valstybės parama. Tiesa, norint ją gauti yra nemažai apribojimų. Šiemet ši parama baigiasi, ir dabar reikia pasistengti, kad tikrieji kooperatyvai ir toliau būtų remiami. Dėliojant 2014–2020 m. paramos teikimo prioritetus svarbu paskatinti kooperatyvus, kurie sukuria didesnę pridėtinę vertę – perdirbinėja produkciją ir gamina galutinį produktą. Grūdų augintojų kooperatyvai, kuriuos vienija mūsų asociacija, dabar intensyviai svarsto apie investicijas į galutinio produkto gamybą. Kitas dalykas – teisinė aplinka, dėl kurios dar reikia daug pasistengti, kad kooperacija būtų skatinama, o ne stabdoma. Buvo pasiekta, kad nuo 2014 m. pripažinti žemės ūkio kooperatyvai būtų atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Tobulinti reikia kooperatyvų pelno skirstymą ir apmokestinimą. Sprendimo reikia ir dėl kooperatyvo teikiamų paslaugų savo nariams apmokestinimo 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu.
