Būna akimirkų, kai susimąstome, kad puikiai žinome, ką mūsų penkiametis valgo, kiek laiko trunka jo pietų miegas, kada eina miegoti vakare, kokius žaislus mėgsta, bet... tektų gerokai pasukti galvą, kad atsakytume į klausimą – o ką jis galvoja apie savo šeimą, apie kiekvieną iš jos narių? Kaip jis jaučiasi gyvendamas tarp mūsų?
Deja, net jei paklaustume jo paties, mažylis tikrai neatsakytų į tokius lengvus, bet kartu labai sudėtingus klausimus. Nes kapstytis savo širdelėje ir jausmuose jis dar nelabai moka – juk ne visi net ir suaugę lengvai žodžiais reiškia jausmus, kuriuos jaučia artimiausiems žmonėms.
Tačiau apie vaiko savijautą, nuotaikas ir vietą po saule savuose namuose galima spręsti iš to, kaip jis piešia šeimą. Taigi pateiksime pagrindinius raktus, kuriais galėsite iššifruoti spalvingą vaiko piešinėlių pasaulį.
Svarbu, kad vaikas piešinį pieštų spalvotais pieštukais, o ne kokiomis nors kitomis priemonėmis. Nes pagal pieštuko spaudimą piešiant tam tikras detales taip pat galima spręsti kai kuriuos svarbus vaiko jausmų niuansus.
Mažylis turėtų piešinėlį piešti ne verčiamas, ne probėgomis, o susidomėjęs ir atsidėjęs. Jei piešinėlio nebaigė – tiek to, spręskite iš tiek, kiek nupiešė. Beje, nerekomenduojama ir nuolat per petį stebėti, ką vaikas piešia. Geriau, kad jis nesijaustų varžomas jūsų žvilgsnio ir pieštų laisvai, nesistengdamas sąmoningai jums pataikauti.
Taigi pradedame analizuoti.
Ką piešia pirmiausia? Paprastai paprašyti nupiešti šeimą vaikai iš karto imasi piešti jos narius, o detalėmis savo piešinį užpildo vėliau. Jei jūsų atžala elgiasi atvirkščiai ir tempia laiką, vengdamas piešti šeimynykščius – gana iškalbingas ženklas, kad šiuo metu mažylis patiria psichologinį diskomfortą būdamas tarp artimiausių žmonių.
Iš šeimos narių pirmąjį vaikai paprastai piešia arba patį mylimiausią arba, jo nuomone, patį svarbiausią šeimos narį. Tiesą sakant, dažniausiai pačiais reikšmingiausiais vaikai laiko save, taigi pirmiausia lape atsiranda dailininko autoportretas. Kuo didesniu autoritetu vaikas laiko šeimos narį, tuo pirmiau jį piešia. Jei save vis dėlto nupiešė vėliau nei visus kitus, galima spėti, jog mažylis šeimoje jaučiasi nesvarbus, atstumtas, nereikalingas.
Ūgis irgi svarbu! Autoriteto turi būti daug. Taigi vaikui svarbiausi, reikšmingiausi šeimos nariai bus aukščiausi, stambiausi, o mažiau svarbūs norom nenorom taps mažesni. Jei vaikas save nupiešė ne tik mažesnį už kitus narius (šiaip ar taip, juk jis suvokia, kad ūgiu yra mažiausias), tačiau tiesiog nykštuką, neproporcingai mažą ir smulkų lyginant su kitais žmonėmis – labai tikėtina, kad jaučiasi nereikalingas ir užguitas.
Erdvės išsidėstymas. Kuo toliau atsiduria figūros viena nuo kitos – tuo mažesnis emocinis ryšys jas sieja vaiko akyse. Itin didelis atstumas tarp figūrų gali reikšti ir šeimoje esantį konfliktą. Tokią reikšmę dar labiau sustiprina toje erdvėje atsiradęs barjeras – koks nors daiktas ar baldas. Su arčiausiai savęs nupieštu žmogumi vaikas jaučiasi saugiausiai ir geriausiai.
Jei kartais piešinėlio žmonės padalinti į grupes – panašu, jog šeimoje vaikas auklėjamas skirtingai ir jis pats jaučia tą prieštarą. Tarkim, mama ir tėtis jį auklėja vienaip, o močiutė su seneliu – visai kitaip.
Autoriaus vieta. Itin svarbu, kur būtent jaunasis dailininkas nupiešė save? Jei jis – pačiame centre, tarp tėčio ir mamos arba kitoj akivaizdžiai svarbiausioj pozicijoj, vadinasi jaučiasi puikiai, žino, kad yra mylimas. Bet jei vaikas save nupiešti piešinėlyje pamiršo – verta sunerimti. Panašu, kad santykiai šeimoje mažylį pernelyg slegia, taigi jo paties nebuvimas šeimos portrete – savotiškas protestas prieš esamą situaciją. Savęs piešinėlyje neretai nenupiešia ir vaikai, kuriais paprasčiausiai nesirūpinama ir kuriems leidžiama daryti ką tik nori. Tokiu atveju vaikas piešinėliu signalizuoja apie tai, jog jam trūksta jūsų dėmesio ir globos.
Spalvų gama. Visus, kuriuos vaikas gerbia ir myli, piešia ryškiomis, dėmesį patraukiančiomis, šviesiomis, šiltomis ir aiškiomis spalvomis. Geras ženklas ir puošnūs, spalvingi šeimos nario rūbai – jie gali būti "pasiskolinti" iš kokio pasakų herojaus. Jei vaikas jau piešia "realistiškai" atminty atgaivindamas realius turimus jūsų rūbus, net padabinęs mylimiausią žmogų jo dažnai vilkima rusva eilute būtinai ją papuoš kokiu ryškiu spalvingu akcentu – kaspinėliu, rože atlape ar bent jau balionų puokšte rankoje.
Jei mažasis dailininkas puikiai jaučiasi šeimoje, savo rūbus taip pat pasistengs išpuošti įspūdingais margais raštais.
Tačiau niūriai, tamsiai, juodai aprengtas šeimos darys turėtų sunerimti – kažką jo santykiuose su vaiku derėtų keisti, mat mažylis akivaizdžiai piešia šaltį, nemeilę, konfliktą. Ypač išraiškingai tai parodo juoda spalva. Net jei tėtis išties kasdien mūvi juodas kelnes, o močiutės megztinis taip pat juodas it naktis. Jei kiti žmonės piešinyje ryškūs ir džiaugsmingi, papuošti pasakiškais išgalvotais kostiumais, įdomu – kodėl staiga piešiant šį žmogų atsirado niūri realizmo gaida?
Beje, svarbu ir tai, kokio ryškumo kontūrai. Nemylimą, keliantį baimę ar nerimą žmogų vaikas gali taip pat aprengti spalvingai, tačiau tokiu atveju savo jausmus išreikš brėždamas gerokai blankesnius šio šeimos nario kontūrus, spalvindamas jį ne taip kruopščiai ir ryškiai.
O kur dingo tėtis? Tėtis darbe, – atsako ramiausiai penkiametis dailininkas, ir toliau kruopščiai spalvina gėlytes ant mamos suknelės. Jei vaikas nenupiešė kurio nors iš šeimos narių – jis bent popieriaus lape stengiasi išvengti nejaukumo, nemalonios situacijos ar net konflikto, kurį jaučia tvyrant ore kai tas žmogus šalia. Jei berniuko piešinyje dingsta tėtis, o mergaitės – mama, galima įžvelgti Edipo ar Elektros komplekso apraiškas – norima atsikratyti varžovo dėl priešingos lyties gimdytojo meilės. Dingęs broliukas ar sesutė – taip pat savotiškas būdas susidoroti su konkurentu, vagiančiu tėvų dėmesį ir meilę.
