Seimo teisininkai pasigedo išsamesnės informacijos apie siūlomos kriminalizuoti veikos pavojingumą, reiškinio paplitimą, galimus kitus šios socialinės problemos sprendimo būdus.
„Neturint duomenų apie šio reiškinio paplitimą Lietuvoje, nėra pagrindo teigti, kad egzistuojančios ar galimos švietimo, visuomenės poveikio priemonės yra nepakankamos kraujomaišos prevencijai“, – sako Seimo Teisės departamentas.
Tai, kad Civilinis kodeksas bei kanonų teisė draudžia santuoką tarp artimų giminaičių, anot Seimo teisininkų, nesuponuoja būtinumo kriminalizuoti savanoriškus lytinius santykius tarp šių asmenų.
„Etikos ir moralės normų pažeidimas nebūtinai sutampa su baudžiamosios teisės pažeidimu. Baudžiamoji teisė turi būti orientuota tik į tokį elgesį, kurio pavojingumas asmens, visuomenės ar valstybės egzistencijai nekelia jokių abejonių (...). Niekam nekyla abejonių, kad su baudžiamosios teisės pagalba neįmanoma reguliuoti meilės, draugystės ar šeimos santykių“, – pastebi Seimo Teisės departamentas savo išvadoje.
Anot Seimo teisininkų, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, pvz. administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis.
„Privatūs šeiminiai santykiai yra ta sritis, į kurią valstybė reaguoti baudžiamosios teisės priemonėmis turėtų tik kraštutiniu atveju, o atitinkama reakcija šeimai ir visuomenei gali padaryti daugiau žalos, nei duoti naudos. (...) Tai santykių sritis, kurią užkardyti baudžiamosios teisės priemonėmis gali būti itin sunku (ar net apskritai neįmanoma), o procesiniai kaštai yra neproporcingai dideli“, – teigia Seimo Teisės departamentas.
Galiojančiame Baudžiamajame kodekse, anot Seimo teisininkų, jau dabar nustatytos reikiamos ir pakankamos priemonės, ginančios mažamečių ir nepilnamečių asmenų, taip pat ir pilnamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą.
Seimo teisininkams kyla abejonių ir dėl šios veikos įrodinėjimo, nes baudžiamoji atsakomybė būtų nustatoma už laisvanoriškus, suaugusių žmonių lytinius santykius. Jie kelia klausimą, kaip būtų išaiškintos tokios nusikalstamos veikos.
„Šiuo atveju nėra aišku, kas turėtų lemiamos reikšmės įrodinėjant faktą, jog asmenys, siejami giminystės ryšiais, turėjo lytinius santykius. (...) Svarbu įvertinti ir tai, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodeksu asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Draudimo versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius principas yra įtvirtintas ir Konstitucijoje“, – akcentuoja išvadą parengęs Seimo Teisės departamentas.
Seimo teisininkai pastebi, kad Baudžiamojo kodekso papildymas nauja nusikaltimo sudėtimi, už ją numatant ir laisvės atėmimo bausmę, pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų. Jų manymu, dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė sausio mėnesį įregistravo patobulintas Baudžiamojo kodekso pataisas dėl kraujomaišos kriminalizavimo. Šį klausimą ji ketina siūlyti svarstyti pavasario Seimo sesijoje.
Už kraujomaišą siūloma numatyti baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą nuo 3 iki 6 metų.
Projektas numato, kad „tas, kas savanoriškai lytiškai santykiavo su kitos lyties asmeniu, žinodamas, kad tas asmuo yra giminystės ryšiais su juo susijęs: vaikas, tėvas, motina, tikras ar netikras brolis ar sesuo, senelis, vaikaitis, dėdė, teta, sūnėnas, dukterėčia baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“.
Už tokius veiksmus, jei dėl to gimė fiziškai ar protiškai neįgalus vaikas, siūloma bausti laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
„Tyrimų, apklausų, statistikos rezultatai parodė, kad seksualinis smurtas artimoje aplinkoje egzistuoja. Darytina prielaida, kad tarp jų gali būti ir atvejai, traktuojami kaip kraujomaiša“, – sako R. Šalaševičiūtė.
Ji atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje oficialiai registruotų kraujomaišos atvejų ir nėštumų nėra. Taip pat, anot jos, nėra pakankamai statistikos, duomenų ir mokslinių tyrimų.
