Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pabrėžia, kad valstybė iki šiol neįgyvendino jokios nuoseklesnės bendruomenių veiklos politikos, o nesant tokios politikos neįmanoma ir tikra savivalda. Tačiau, jos nuomone, vėl paversti Seimą tikra piliečių ir jų bendruomenių atstovybe, kad ir kokia sudėtinga būtų šiandienos situacija, yra įmanoma.
Seimo Pirmininkė Seime surengtoje konferencijoje "Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje" priminė siūlymą prieš rinkimus sukurti Bendruomenių įstatymą, nustatantį bendruomenių steigimo tvarką, teises bei pareigas, tačiau pabrėžė, kad jo projektą turėtų pasiūlyti ir tarpusavyje suderinti patys bendruomenių atstovai.
"Savivaldos iniciatyva turi kilti iš pačių piliečių, o parodomųjų popierinių įstatymų, kurie realiame gyvenime neveiks, tikrai niekam nereikia. Tikiuosi, kad ta pačia konstruktyvia kryptimi veiks ir prie bendruomenių stiprėjimo prisidės kuriamas Bendruomenių komitetas", - sakė I. Degutienė.
Pasak parlamento vadovės, bendruomenių klausimai yra gyvybiškai svarbiai susiję su visais pilietinės visuomenės kūrimo aspektais, tačiau šiai temai iki šiol skirta tikrai per mažai dėmesio ir laiko.
"Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, esame priversti kalbėti apie būtinybę atkurti buvusius ryšius tarp piliečių ir Seimo, būtinybę vėl paversti Seimą tikra piliečių ir jų bendruomenių atstovybe. Kad ir kokia sudėtinga būtų šiandieninė realybė, iš karto pasakysiu savo nuostatą: tokią užduotį laikau įvykdoma. Pagaliau, šiuo tikslu ir dirbame", - sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkės nuomone, bendruomenė yra vienas iš kertinių valstybės pamatų.
"Deja, pilietiškumo, bendruomeniškumo, gebėjimo veikti bendrai ir sutelktai stoka per devyniolika Nepriklausomybės metų išlieka didžiausia savivaldos ir viena didžiausių viso demokratijos proceso valstybėje problema, - sakė I. Degutienė. - Problemos šaknys aiškios: ar galėjo būti kitaip, jei valstybė iki šiol neįgyvendino jokios nuoseklesnės bendruomenių veiklos politikos? O nesant tokiai politikai ar įmanoma tikra savivalda? Atsakymą į šiuos klausimus visi puikiai žinome - ir ne iš teorijos, o iš savo gyvenimo".
Parlamento vadovė paragino pripažinti, kad jokia rimta bendruomenių politika neveiks, jei ji bus nuleista iš viršaus, jei bus atitrūkusi nuo realybės, nuo žmonių. Todėl Seimo Pirmininkė pateikė tris siūlymus, kuriuos kviestų įgyvendinti.
"Pirma: po Konstitucinio Teismo išaiškinimo pakeisti savivaldybių rinkimų įstatymą taip, kad bendruomenių atstovai įgytų lygias teises kartu su partijomis dalyvauti rinkimuose, taigi ir savivaldybių administravime. Antra: siūlau rimtai apsvarstyti idėją pakeisti savivaldos rinkimų sistemą taip, kad vietos gyventojai galėtų turėti ne tik tiesiogiai rinktus savo atstovus Seime, bet ir savivaldybių tarybose. Ir trečia: siūlau vietos bendruomenes įteisinti kaip seniūnijų bendruomenes, kurios rinktų bendruomenių seniūną ir bendruomenių tarybas. Seniūnams turėtų būti suteikta teisė ir finansinės sąlygos patiems tiesiogiai spręsti žemesnio lygmens vietos bendruomenių problemas", - sakė I. Degutienė.
Seimo Pirmininkė taip pat paragino daugiau dėmesio skirti religinėms ir profesinėms bendruomenėms bei stiprinti tokias socialinės paramos bendruomenes, kaip "Caritas".
"Būtų neteisinga religinių bendruomenių darbą suvokti siaurai ir primityviai, vien kaip uždaro bendraminčių klubo veiklą. Senas demokratines tradicijas turinčių valstybių patirtis galėtų būti mums pavyzdžiu, kaip socialines paslaugas bei paramą intensyviau nukreipti per vietos ir bažnytines bendruomenes. Jos, būdamos arčiau žmonių, tikrai geriau mato ir supranta, kam šių paslaugų labiausiai reikia, ar jos teisingai naudojamos, - sakė I. Degutienė. - Kaip buvusi gydytoja noriu paraginti nepamiršti ir profesinių ar panašaus pobūdžio bendruomenių stiprinimo, nes būtent jose tobulinami darbo įgūdžiai, keičiamasi patirtimi".