Minint Laisvės gynėjų dieną, Seime surengtas iškilmingas posėdis. Vėliau vidurdienį iškilmės persikėlė į prie Seimo rūmų esančią Nepriklausomybės aikštę, kurioje iškilmingai pakelta Lietuvos vėliava. Arkikatedroje žuvusiųjų už Tėvynės laisvę atminimui laikytos šv. Mišios. Aukų pagerbimas vyks ir jų amžinojo poilsio vietoje Antakalnio kapinėse. Be to, sekmadienį taip pat bus pagerbti Laisvės gynėjai, palaidoti Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio kapinėse.
Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
Iškilmingą kalbą Seimo posėdyje, skirtame Sausio 13-osios aukoms atmintis, skaitė Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas: „Nuo 2000 metų Vilniaus televizijos bokštas kasmet, pasitinkant Kalėdas ir Naujuosius metus, papuošiamas šviesų girliandomis ir tampa panašus į šventinę Kalėdų eglę. Ji teikia pasigėrėjimą ir džiaugsmą visiems Vilniaus miesto gyventojams bei sostinės svečiams.
Tačiau prieš septyniolika metų, sausio 13-osios išvakarėse ir naktį, bokšto prieigos buvo nacionalinės tragedijos vieta. Į bokštą saugojantį beginklių žmonių būrį tuomet įsiveržė šaudantys svetimos valstybės tankai ir šarvuočiai, kulkų ir granatų negailintys kareiviai. Jie veržėsi prie televizijos bokšto, siekdami nutildyti Lietuvos televiziją, laisvės žodį, tėvynės balsą.
Tą naktį kitoje Vilniaus vietoje – prie Lietuvos radijo ir televizijos pastatų, siekdami galutinai užgniaužti Lietuvos balsą, šaudydami ir luošindami Lietuvos žmones, savo ugnies jėga irgi svaidėsi svetimos valstybės kareiviai.
Nušovę ir tankais sutraiškę keturiolika Lietuvos Respublikos piliečių ir apie tūkstantį jų sužeidę, mūsų laisvės priešai po vidurnakčio užėmė Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus. Toks pat likimas laukė ir Sitkūnų radijo stoties, tačiau kritusios aukos prie Vilniaus Televizijos bokšto ir būriai kauniečių – radijo stoties gynėjų privertė atsisakyti šių planų. Sitkūnai – tapo laisvo Lietuvos balso simboliu.
Be abejo, svarbiausias sovietinės armijos vadų ir su jais kolaboravusių lietuvių tautos atplaišų tikslas buvo Parlamentas – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Jį ginti buvo pasirengę šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, pasirengę mirti Tėvynės laisvės vardan, o jei reikės – sudegti XX amžiaus Pilėnų lauže. Ir jie, nepabijoję vienos didžiausių pasaulio armijų, apgynė Parlamentą, apgynė Lietuvą, apgynė Laisvę.
Atgaivinkime atmintį, prisiminkime tą baisią sausio 13-osios naktį. Vaikams ir anūkams papasakokime, kaip tai buvo. Štai gyvo tos nakties liudininko švedų žurnalisto Stefano Lundbergo mintys 1991m. sausio 14 dienos laikraštyje „Dagens Nyheter“:
„Kareiviai kraipė savo automatus, taikydami į žmones ir automobilius. Po kelėto minučių prasidėjo tikras pragaras. Žmonės puolė prie Televizijos bokšto, norėdami prisijungti prie tų tūkstančių, kurie jau buvo apsupę bokšto prieigas gyva siena, gindami jį nuo užpuolikų. Tankai visu greičiu pasileido į žmones, kad juos išsklaidytų.Vienas vyras stovėjo per arti ir tankas jį sutraiškė. Po kelių sekundžių prasidėjo šaudymas. Oras drebėjo nuo detonacijos, mus stovėjusius arčiau, pargriovė smūgio banga. Žmonės paniškai blaškėsi po slidų purvą, kuriuo kariniai vikšrai pavertė žolę.
Greitosios pagalbos automobiliai išvežė pirmąsias nužudytas aukas, čia pat teikė pirmąją pagalbą automatų buožėmis į galvą sužeistiems žmonėms. Vyrai ir moterys stovėjo ir žiūrėjo netekę žado. Kitus purtė verksmas, dar kiti leidosi bėgti.Tankai vėl pasileido į žmones, tačiau minia vėl ėmė ritmingai skanduoti „Lietuva, Lietuva!“ Juos nutraukė kurtinanti kareivių salvė.
Kitame švedų laikraštyje „Expressen“ tą pačią dieną buvo rašoma:
32 metų dviejų mažamečių vaikų motinai per skruostus ritosi ašaros: „Iš pradžių maniau, kad jau viskas. Bet dabar žinau, kad ir kas būtų, aš turiu svarbią užduotį – kai dukros paūgės, viską joms papasakoti apie Lietuvą“.
Iš tikrųjų, tai ne tik tos moters, bet ir visų mūsų, pergyvenusių sausio 13 -osios siaubą, gyvenimo užduotis ir priedermė nuolat patiems prisiminti, o vaikams ir anūkams priminti ne tik sausio 13 -ąją, bet ir pasidalinti visos anos epochos, sukauptos iki kovo 11 -osios, patirtimi.
Viso to jau neprisimena mūsų vaikai. Tai iš tikro palaipsniui išdils ir jiems, ir mums iš atminties. Tačiau nei mes, nei ateinančios kartos niekada nepamirš lemtingiausios XX amžiaus pabaigos nakties – žuvusiųjų krauju aplaistytos 1991 -ųjų metų sausio 13 -osios.
Tą naktį Seimą apjuosęs šimtų tūkstančių žmonių žiedas tarsi gyvasis referendumas sprendė: būti ar nebūti. Ir tauta tuomet čia, prie Seimo rūmų prisiekė: BŪTI!
BŪTI! – sakė ir keturiolika Lietuvos piliečių, jau gulėdami mirties patale. BŪTI! – šaukė jų sustingusios lūpos Lietuvos žmonėms, Lietuvai, pasauliui.
Ir pasaulis tą žodį išgirdo. Tiesa, ne iš karto. Svetimos valstybės tankai ir šarvuočiai dar daugiau kaip pusmetį demonstravo savo galią mūsų žemėje ir neleido Lietuvai įkvėpti laisvės oro pilna krūtine. Lietuva, išlaikiusi agonijos krečiamos Sovietų sąjungos nežmonišką politinį, ekonominį ir psichologinį spaudimą, tačiau kartu remiama pažangių Rusijos jėgų, kaip balta gulbė pakilo iš istorinės nebūties ir tapo pasaulio pripažinta valstybe, sparčiai siekiančia pažangos, europinio gyvenimo lygio, tautos orumo raiškos.
Šį unikalų Lietuvos ir Europos istorijoje kelią į laisvę primena ne tik dokumentai ir žmonės, bet ir materialūs objektai – barikados, juosiančios Seimo rūmus fragmentas, įrėmintas stiklo sarkofage prie Seimo vakarinio fasado. Barikados buvo pradėtos statyti dar sausio 13-osios išvakarėse, besiruošiant galimam parlamento šturmui.
Ant gelžbetonio blokų atsirado paprasti, bet prasmingi žodžiai: „Lietuvos širdis”, „Laisvę Lietuvai”, „Žūsim, kad gyventume”. Visa tai – vėlgi istorija, tačiau ją turi žinoti mūsų vaikai, visi dabar ir ateityje gyvensiantys Lietuvos žmonės.
Turi žinoti ir matyti ne tik barikadas, turi suprasti, kaip atsirado šalia tų barikadų gyvų žmonių barikados. Šiandien mes jau turime memorialą prie kurio galėsime ateiti, prisiminti ir pamąstyti. Pamąstyti apie tuos Sausio 13 -osios įvykius, apie tai, kaip šiandien mes atrodome lyginant su 1991 m. sausio 13 d., apie politinę erdvę, kuri šiandien susikūrė abejose barikadų pusėse. Šiandien turbūt pravartu prisiminti, kad Rusija, kuri parėmė Tarybų Sąjungos teises nenori pripažinti Lietuvos okupacijos, nenori pripažinti taip pat ir žalos, kuri buvo padaryta okupacijos metais. Taigi iš vienos pusės situacija nelabai keičiasi.
Iš mūsų pusės, tikriausiai mes turime praradimų ir kiekybinių, ir kokybinių. Mano supratimu, didžiausias mūsų praradimas, kad Lietuvos mumyse liko mažiau negu buvo tuomet. Aš manau, kad tai yra didžiausias mūsų praradimas.
O dabar pagerbkime atminimą tų, kurių gyvybės leido Lietuvai pakilti į laisvės skrydį, kurie nepagailėjo savo kraujo Lietuvos laisvės vardan. Atsistokim, patylėkim, ištarkime jų vardus:
LORETA ASANAVIČIŪTĖ,
VIRGINIJUS DRUSKIS,
DARIUS GERBUTAVIČIUS,
ROLANDAS JANKAUSKAS,
RIMANTAS JUKNEVIČIUS,
ALVYDAS KANAPINSKAS,
ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS,
VYTAUTAS KONCEVIČIUS,
VIDAS MACIULEVIČIUS,
TITAS MASIULIS,
ALVYDAS MATULKA,
APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS,
IGNAS ŠIMULIONIS,
VYTAUTAS VAITKUS.
Ačiū. Ačiū už pareikštą pagarbą tiems, kurie atidavė save, tautos ir valstybės išsivadavimo karo fronte. Jie žuvo kaip pokario laisvės kariai, nelygioje kovoje, tačiau neįbauginti ir neišdavę Tėvynės idealų.
Amžina garbė tiems, kurie žuvo, gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“.
