Vyriausybei apsisprendus kreiptis į Europos Komisiją, kad ši dar trejiems metams pratęstų pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų draudžiama užsieniečiams Lietuvoje pirkti žemę, sukilo dvi Seimo frakcijos. Chore, kartojančiame tą patį refreną apie ribojamą europiečių teisę laisvai pirkti švenčiausią lietuviams nuosavybę, suskambo Liberalų sąjūdžio ir Jungtinės frakcijos narių balsai. Šie parlamentarai – „Respublikos" savaitės žmonės, siekiantys iš Lietuvos ūkininkų atimti paskutinę viltį per trejus metus išsipirkti nuomojamą žemę, taip pat išsaugoti jau gautą paramą.
Jie niekur mūsų žemės neišsineš. Jie mūsų neokupuos. Jie neskelbs savo respublikų. Jie tik investuos. Jie sukurs kaimiečiams darbo vietų. Jie ne rusai, ne kinai. Jie tokie pat ES piliečiai, kaip ir mes. O laimės tas, kuris parduos. Lietuvos žmonės. Tad ko bijoti?
Tokia neoliberalų logika.
Ir apskritai užsieniečiai čia strimgalviais nesiverš – pritaria šiam chorui miestuose ir miesteliuose sėdintys įvairaus rango “specialistai".
„Nereikia bijoti užsieniečių", – lyg maldą kartoja valdininkėlis, žinoma, pridurdamas, kad tai jo asmeninė nuomonė. Dėl nuomonės niekas jam galvos nenuims. Už ją nereikės atsakyti. Daug asmeninių nuomonių – štai jau ir visuomenė parengta. Na, o kaip iš tiesų bus, niekas nežino.
Stop. Vakariečiai ne tokie pat. Tokie pat tik pagal europinius popierius. O iš esmės kitokie. Pasirengę viską nupirkti. Nes turi už ką.
Niekas nepaklausė
O kas tie treji metai Lietuvos ūkininkui? Ar kas nors bent paklausė žemdirbio, plušančio nuo aušros lig sutemos ir besimeldžiančio, kad prastai užderėjus grūdui ponas už stiklinių banko sienų nepaimtų paskutinio traktoriaus?
„Dabar visas lėšas investuojame į modernizavimą. Jeigu atidėtų tuos trejus metus, galėtume smarkiai modernizuoti savo ūkį. Ir galbūt po 2013 metų suvienodins išmokas. Mes vėl gausime kitokių pajamų ir galėsime žemę nusipirkti brangiau. Šiandien to padaryti negalime, nes esame įsipareigoję. Įsipareigojome mokėjimo agentūroms po penkerius metus nemažinti nei sklypų, nei valdų. Kitas dalykas: jeigu išsinuomojau iš kaimynų, atvažiuos tas privatus asmuo, parduos žemę, mano plotai sumažės, aš mokėjimo agentūrai turėsiu lėšas grąžinti. Ir bankrutuosiu", – guodžiasi ūkininkas.
Ką jam pasakys liberalų bosas susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, kurio balsas žemės pardavėjų chore skamba skambiausia styga?
Nuomokis iš užsieniečio
Košmariškas scenarijus iš realybės. Pakruojo rajone prasisukę ne be vietos žinovų pagalbos norvegai sugebėjo susipirkti tūkstančius hektarų derlingiausių žemių. Dabar mūsų ūkininkams siūloma iš norvegų žemę nuomotis! Lietuvis šito nebūtų galėjęs susapnuoti nė baisiausiame sapne.
Ir tarsi negali dėl to kaltinti Pakruojo rajono valdžios. Nes ne ji kurpė tuos įstatymus, atrišusius rankas užsieniečių „uabams". Kodėl atvažiavusiam norvegui vienas juokas Lietuvoje įkurti įmonę ir, žinoma, ne be vietos vedlio pagalbos susigrobti žemę pusvelčiui? Ar kas klausė, kodėl taip atsitiko? Neklausė, nes ir taip aišku, kad ir žemė, ir vedliai Lietuvoje pigūs.
Kur dabar tie įstatymų scenarijų rašytojai? Ir kur tos investicijos, kuriomis taip žavisi liberalai? Tiesa, Pakruojo rajone sėkmingai dauginasi danų kiaulės. Bet tos investicijos taip pat sėkmingai ėda žmonių sveikatą.
Mus migdo. Mums sukūrė mitą, kad padorios žemės Lietuvoje nebėra. Kad viskas jau nupirkta. Mūsų pačių žemvaldžių. Ir tų pačių danų, norvegų, anglų. Nebent kur nors galiukai užsilikę. Esą visa parduodama žemė – nederlinguose Lietuvos pakraščiuose, Vilniaus, Kauno, Utenos rajonuose, kur geriausiu atveju galima steigti gyvulininkystės ūkius.
Deja, tiesos yra. Lietuvoje suskaičiuota, kiek yra valstybinės žemės, kiek supirktos bendrovių. Bet niekas nežino, ką su ja ketina daryti savininkai. Todėl dažnai spekuliuojama, kad jie tik laukia gerų kainų. Bet gal nestatykime visų savininkų į vieną eilę su spekuliantais.
„Aš, nuo mažens augęs kaime, žemę nuolat mindau, čiupinėju ir man dabar net skaudu įsivaizduoti, kad galėčiau ją nusipirkti ir parduoti (!). Aš net nesuvokiu tokio dalyko", – tokių žemdirbių kaip varėniškis Č.Petruškevičius Lietuvoje dar, ačiū Dievui, daug. Ir jų nuomonės politikams derėtų paisyti.
Stručio taktikos vaisiai
Kas lietuviui yra žemė ir ką mes jos netekdami prarandame, taikliai ir paprastai įvardija Šiaulių universiteto docentas Arūnas Gumuliauskas. Tai vertybė ne liberalų suprantama pinigine prasme.
„Žemė yra viena iš valstybingumo išraiškų, – sako A.Gumuliauskas. – Sakoma, kad užsieniečiai žemės neišneš. Aš puikiai suprantu, kad jie neišneš. Bet tai yra simbolis. Mes jį paprasčiausiai prarandame, ir viskas. Tas neoliberalų požiūris yra daugiau naikinti senąsias vertybes ir žiūrėti tik ekonominės naudos. Bet, žiūrėkite, net Davoso forume keliamas vertybių klausimas. Pirmą kartą. Pasaulio ekonomikos minties galiūnai suprato, kad be vertybių ir ekonomika neplėtojama taip, kaip norėtųsi. Aš manau, kad mūsiškiai turėtų prie to grįžti".
