„Nacionaliniams parkams ir miestų miškams – savininkų grėsmė“, – skardenosi laikraščiai, Seimui neseniai panaikinus draudimą buvusiems savininkams natūra grąžinti žemę miško parkuose.
Ar savininkas – būtinai „grėsmė visuomenei“? Ar iš tikrųjų dalis miško parkų, tapę privatūs, neišvengiamai bus aptverti, nebeprieinami visuomenei, o kai kuriais atvejais – gal net ir iškirsti, savininkams gviešiantis greito pelno?..
Praktika – nevienareikšmė
Privačios žemės ir privataus miško naudojimo praktika išties nestokoja valstybei nenaudingos, visuomeniniu požiūriu neracionalios, savanaudiškų interesų motyvuotos elgsenos pavyzdžių.
Į privačias rankas sugrįžusios žemės didžiuliai plotai iki šiol dulkso apleisti, aptekę usnimis ir kemsynais, neranda pritaikymo žemės ūkyje. Gražios, pakeleivių akį viliojančios ežerų pakrantės neretai aptvertos ligi pat vandens, o poilsį, užuovėją, ramybę vietiniams gyventojams kadaise teikusios giraitės ne vienu atveju – iškirstos.
Tačiau nestokojama ir priešingų pavyzdžių. Ką gali privati iniciatyva, gerai iliustruoja Europos parko pavyzdys. Originalių idėjų ir iniciatyvos turintys žmonės kadaise brūzgynų užgožtame miške sukūrė pasigėrėjimo vertą parką ir tarptautinės reikšmės traukos centrą.
O kiek atgijusių, išpuoselėtų, išradingai tvarkomų kaimo turizmui pritaikytų privačių teritorijų po visą Lietuvą! Dažnai tai iš „socialinės nebūties“ – buvusių griuvenų arba naudoti netinkamų gamtinių erdvių – prikelti ir visuomenės reikmėms pritaikyti socialiniai objektai, tapę žmonių pamėgtomis ir lankomomis vietomis.
Dvigubi standartai bado akis
Ne privatus savininkas šiandien kelia visuomenei grėsmę. Labiau jai graso socialinė neteisybė, skrodžianti dabartinę valstybės politiką, taip pat korupcijos persmelkta valdininkija, naudojanti tarnybinę padėtį pasipelnymo tikslais ir tuo pakertanti žmonių tikėjimą, kad valdžia tarnauja žmogui, o jos koridoriuose galima rasti teisingumo.
Minėtasis Seimo nutarimas – geras pavyzdys. Ko jis iš tiesų vertas – paaiškės netrukus. Ar juo iš tikrųjų siekiama ištaisyti neva socialinio teisingumo skriaudą keliems šimtams žmonių, kurie negalėjo pasinaudoti restitucijos teise ir susigražinti maždaug 7 tūkstančius hektarų miškų saugomose teritorijose, ar tai tėra būdas „grupei draugų“ eilinį kartą pasinaudoti „įstatymo raide“, susitvarkyti iki galo nebaigtus tvarkyti reikalus ir akimoju praturtėti?
Taip klausti esama pagrindo, kadangi dvigubi politinės moralės praktikavimo ir įstatymų interpretavimo standartai – bado akis.
Šaukėsi buldozerių
Dar nenuslopo vadinamasis skandalas, susijęs su tariamai „nelegaliomis statybomis“ Kuršių nerijos nacionaliniame parke, į kurio epicentrą pateko garsiojo krepšininko Arvydo Sabonio bendrovė. Nors projektas buvo suderintas, įmonė turėjo visus reikalingus statyboms vykdyti leidimus, o statybų procesas artėjo jau prie pabaigos – staiga užgaudė stiprus gamtosaugos valdininkų ir aukštų politikų choras: gelbėkime pajūrį nuo „žemgrobių“, išsaugokime Neringą „ateities kartoms“.
Prezidentas, jam pavymui – ministras, saugomų teritorijų viršininkė, pati dalyvavusi Preilos botelio derinimo procese, ūmai ėmė šauktis buldozerių. O lygia greta – užsukta ir teismų karuselė. Ministerijai pavaldūs valdininkai, dėję savo parašus ir derinę minėtąjį projektą, matydami kaip jų viršininkai pritaiko savo balsus prie užduoto kamertono, teismuose stojo atšaukinėti savo parašus. Panašu, kad byla keliaus iki Strasbūro, kadangi legaliai padarytos privačios investicijos čia siekia keliolika milijonų litų.
„Choras“ laikosi tyliai
O štai priešingas atvejis. Spauda neseniai rašė apie Dzūkijoje, Mažosios Rudnelės kaime, kuris yra Skroblaus gamtinio rezervato teritorijoje, ir kur uždrausta bet kokia ūkinė veikla, o nuo seno čia gyvenantiems dzūkams nebuvo gražinama net žemės nuosavybė, neseniai išdygusį naują pastatą. Jis, skirtingai nuo aukščiau minėto atvejo, pastatytas nelegaliai ir be jokių derinimų.
Atrodytų, ir čia lauktum to paties gamtosaugininkų choro, žaliųjų piketų, kaip andai tąsyk prie Seimo, principingų valstybininkų mostų buldozerių link...
Bet ne, šįkart – visuotinė tyla.
Suprasti galima. Čia ne kokio nors krepšininko, tegu garsaus ir turtingo, tačiau tik su kamuoliu žaisti mokančio, byla. Politinis žaidėjas – kas kita. Pagal nerašytas taisykles standartai čia – kiti. Todėl ir „choras“ laikosi tyliai. Kadangi šiaip ar taip tai – buvusio prezidento patarėjo ir URM sekretoriaus Albino Januškos valdos.
Ir vis dėlto žurnalas „Ekstra“, rašydamas apie jo nuotykius Dzūkijos nacionaliniame parke, ar tik nebus užčiuopęs motyvo, suteikusio paskatų ir pastarajam Seimo nutarimui panaikinti draudimą buvusiems savininkams natūra grąžinti žemę miško parkuose?
Savaitraštis rašo: „Taigi, pirkdamas S. Stoškienės priebutį, tuometinis prezidento patarėjas A. Januška pademonstravo nepaprastą gudrumą – įsigijo rezervate nuosavybę su senbuviais. Nors jo pavardės įstatyme nėra – tapo namo, bet ne valdos bendrasavininku. Teisiškai užginčyti tokios sutarties neįmanoma. Tik nežinia, kokios žemės valdos dalies iš S. Stoškienės ministerijos sekretorius dabar pareikalaus.“
Ar pasirašys?
O čia jau ir Seimo „greitoji pagalba“: „Valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai bus perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu piliečiams, kurių nuosavybės teise čia turėta žemė ar miškas priskirti valstybės išperkamiems – perduodamas turėtajam lygiavertis žemės sklypas toje pačioje kadastro vietovėje, kurioje buvo piliečio nuosavybės teisėmis turėta žemė. Taip pat piliečiams, kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir patys arba jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) turėjo nuosavybės teise gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose.“
Kaip sakoma, atitiko kirvis kotą!
Seimo nutarimas taps įstatymu, kai jį pasirašys prezidentas. Ar pasirašys?
