Praėjusį ketvirtadienį už šį Seimo valdybos sudarytos darbo grupės parengtą dokumentą po pateikimo balsavo 59 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 1 parlamentaras. Įstatymo projektą svarstys Socialinių reikalų ir darbo, Švietimo ir mokslo komitetai. Gavęs Vyriausybės išvadą, Seimas prie šio klausimo svarstymo planuoja grįžti rudens sesijoje.
Darbo grupei vadovavusi Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė Silva Lengvinienė tvirtina, kad Lietuvoje būtina turėti vieną teisės aktą, apimantį visą vyresnio amžiaus žmonių politiką. Rengiant dokumentą, parlamentarai rėmėsi, anot jos, sėkmingai veikiančiu Jaunimo politikos pagrindų įstatymu.
„Tikslas yra turėti veikiantį ilgalaikį ir tvarų Vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymą, kuris taptų įgalinančiu, o ne dūlančiu stalčiuje įstatymu“, – pateikdama projektą iš Seimo tribūnos sakė S. Lengvinienė.
Pasak jos, dokumento tikslas yra paskatinti institucijų veiksmų koordinaciją.
„Kai kalbame apie senėjimo politiką, turime suprasti, kad tai yra horizontali politika, apimanti visas sritis, kurios yra svarbios vyresnio amžiaus žmogui. Įstatymo projektas nėra tobulas, laukia labai intensyvus darbas iki galutinio rezultato. Jo tikslas – nustatyti bendras šalies vyresnio amžiaus žmonių politikos kryptis, valstybės institucijų kompetenciją, šiai gyventojų grupei atstovaujančias institucijas bei darbo su vyresnio amžiaus žmonėmis principus. Nebuvo siekiama detaliau ir smulkiau sureglamentuoti visų įmanomų sričių, kuriose veikia beveik visos šalies ministerijos, tikslas – įgalinti koordinaciją tarp regioninio ir nacionalinio lygmens, tarp institucijų, dabar to labai trūksta“, – sakė S. Lengvinienė.
Priėmus įstatymą, kiekvienoje savivaldybėje būtų įsteigta vyresnio amžiaus žmonių reikalų koordinatoriaus pareigybė.
„Vyresnio amžiaus žmonės, įgyvendindami savo poreikius, negali toliau būti prašytojai ar remiamieji. Ypač svarbu yra senėjimo politikos koordinavimas, institucijų atsakomybė bei kiekvienoje savivaldybėje turėti bent vieną asmenį, kurio pagrindinis ir vienintelis darbas būtų atsakomybė už šiuos klausimus. Tai leis vykdyti koordinuotą ir nuoseklų darbą su vyresnio amžiaus žmonėmis ir leis jiems aiškiai žinoti, kur kreiptis, norint gauti pageidaujamus atsakymus, patarimus ir pagalbą“, – sakė darbo grupės vadovė.
Jos duomenimis, metams tokių koordinatorių etatų įsteigimas savivaldybėse kainuotų maždaug apie 2–2,5 mln. eurų.
Pasak Seimo narės S. Lengvinienės, šių metų sausio pradžioje beveik 600 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo vyresni negu 65 metų, o tai yra kiek daugiau negu 20 proc. mūsų visuomenės ir šis skaičius kasmet vis didėja.
Seimo nariai turi abejonių dėl senėjimo sąvokos
Naujame įstatyme deklaruojamas siekis sudaryti sąlygas oriam, aktyviam ir sveikam senėjimui. Tokį įstatymo projekto tikslą sukritikavo Seimo narys Viktoras Pranckietis.
„Žodis „senėjimas“ yra nenaudotinas, pasitelkiant tokią retoriką. Galėtų būti naudojamas „amžėjimas“ arba kaip nors panašiai. Todėl mano pasiūlymas bus: „sudaryti sąlygas oriam, aktyviam ir sveikam gyvenimui vyresnio amžiaus žmonėms.“ Siūlyčiau nediskriminuoti vienos grupės, nes aš tai grupei priklausau“, – Seimo posėdyje sakė V. Pranckietis.
Parlamentaras Stasys Tumėnas irgi kalbėjo „apie politkorektiškumą“, kalbant apie senėjimą, amžėjimą.
„Ar jūs nebijote tų politkorektiškumo stebėtojų, sergėtojų, kad žmones rūšiuojate į tokias grupes? Prisimenu, kai neseniai pasakiau čia, Seime, „jaunas politikas“, tai buvau paauklėtas, kad diskriminuoju žmones pagal amžių“, – sakė S. Tumėnas.
Vyresnio amžiaus žmogus, pagal pasiūlytą projektą, būtų asmuo nuo 60 metų (įskaitytinai). Pasak S. Lengvinienės, darbo grupė ilgai diskutavo dėl tokio pasirinkto amžiaus.
„Kalbama apie priešpensinį šitų žmonių įtraukimą. Tiesiog galbūt grubiai pasakysiu – pasiruošimas pensijai. Bendru sutarimu darbo grupė pasirinko šią sąvoką“, – sakė ji.
A. Sysas: įstatymas nieko nepakeis
Seimo narys, socialdemokratas Algirdas Sysas skeptiškai vertino senjorams skirtą dokumentą, kuris, jo nuomone, yra segregacinis.
„Kam reikia dar vieno įstatymo, jeigu jau dabar, taip sakant, senjorų gyvenimą reguliuoja dešimtys ir šimtai įstatymų? (...) Senjorų gyvenimą nuspręs ne šitas įstatymas. Jeigu bus pajamų, tai bus didesnės išmokos, didesnės pensijos, lengvesnis priėjimas prie sveikatos. Tokie įstatymai nesprendžia nei pagyvenusių, nei jaunų žmonių problemų. Čia yra tipiškai segregacinis įstatymas, skirtas pasidėti „paukščiuką“, kad priėmėme įstatymą, kuris dabar reguliuos vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą. Nė velnio jis nereguliuos, nieko iš esmės nepasikeis, nes už visko stovi pinigai. Tikrai neužsižaiskime su įstatymų leidyba“, – kvietė parlamentaras.
Siekiant spręsti koordinavimo problemą, A. Syso nuomone, būtų greičiau ir logiškiau į Užimtumo įstatymą įrašyti, kad turi būti senjorų koordinatorius kiekvienoje savivaldybėje.
Vyresnio amžiaus žmonių politikos pagrindų įstatymo projektas, anot jo rengėjų, remiasi Europos Sąjungos valstybių patirtimi, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) siūlymais Lietuvai. Šis dokumentas atspindi EBPO šalyse pastebimą aiškią tendenciją, kuri atliepia Jungtinių Tautų „Madrido planą“, kai aiškiais politiniais įsipareigojimais siekiama „integruoti senėjimą“ visose politikos srityse visais valdžios mechanizmais.
EBPO atliktoje vyresnio amžiaus žmonių padėties studijoje atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvoje per 40 proc. senjorų gyvena vieni, dauguma turi ypač mažą artimųjų ratą, yra prastas vyresnio amžiaus žmonių ir valstybės institucijų ryšys. EBPO ekspertai ragina didinti šios visuomenės grupės dalyvavimą viešajame šalies gyvenime, aiškiai informuoti senjorus apie jiems kuriamas ir prieinamas paslaugas, paskirti atsakingus darbuotojus savivaldybėse, kurie būtų pagrindiniai jų kontaktiniai asmenys, iš arti vertinantys esamą padėtį ir lūkesčius.