Itin sunkios būklės nepilnametį gelbėjo kiekviena tuo momentu neatrodžiusi reikšminga smulkmena ir žmonės, įvertinę sudėtingą padėtį ir nedelsę nė sekundės.
„Šiandien mes sugrįžome į namus. Ir mūsų sūnus gyvas. Kai mus ištiko nelaimė, sulaukėme didžiulės paramos ir užuojautos. Per nelaimę pažinome žmones, įvertinome, kas yra svarbiausia. Esame visiems labai dėkingi", - kalbėjo į redakciją užsukę Mieliūnų kaime gyvenantys Violeta ir Danielius Kučai. Liepos 7 dieną septyniolikmečio vaikino tėvai vadina antruoju jo gimtadieniu. Tą dieną jis pabudo iš komos būklės. Aštuonioliktąjį gimtadienį jis švęs žiemą, sausio 25 dieną. Tiesa, ne apie mokslus ir gimtadienius dabar teks galvoti. Jaunuolio dar laukia sunkūs išbandymai, nes užklupusi liga nepraėjo be pėdsakų.
Moksleiviai nesutriko
Vabalninko Balio Sruogos vidurinės mokyklos dešimtokas Simonas niekuo nesiskyrė nuo bendraklasių. Mokėsi, su draugais nueidavo į sporto salę.
Tik po kelių mėnesių, praleistų medicinos įstaigose, jo motina sužinojo, kad sūnaus ligą jau anksčiau rodė daug požymių, kurie niekam nekėlė įtarimų. Tarkim, niekas nesuprato, kad sunkią ligą rodė tai, jog būdamas mažas jis ilgai nekalbėjo. Jokių įtarimų nekilo kasmet darant akių dugno tyrimus - pakitimai buvo vertinami kaip greito augimo pasekmė...
Nelaimė įvyko šių metų kovo 30 dieną. Vėliau vaikino mama, vieną po kito dėliodama tos dienos įvykius, suvokė, kad jos sūnų gelbėjo tai, kad nebuvo delsiama nė minutės, kad sprendimai buvo priimami laiku.
Vaikinas su bendraklasiais buvo Vabalninko parke, kai netikėtai nukrito. Jo bičiuliai suvokė, kad nutiko kažkas rimta, ir pradėjo šauktis pagalbos.
Laimė, netoliese buvo vienas Vabalninko žemės ūkio mokyklos moksleivis, kuris vėliau prisipažino, jog baigęs greitosios pagalbos kursus.
Per 70 kilogramų sveriantį Simoną jis į miestelio ambulatoriją nunešė ant rankų. Buvo iškviestas greitosios medicinos pagalbos ekipažas.
Kol jis atvyko, vaikiną reanimavo čia dirbanti gydytoja Marija Karpalova.
„Greitoji" vaikiną skubiai nuvežė į Panevėžio ligoninę. Čia jam buvo atlikta kompiuterinė tomograma.
Kad sūnų ištiko nelaimė, prekybininke dirbusi Violeta sužinojo būdama Biržuose. Tuo metu jos vyras Danielius bei du sūnūs Robertas ir Tomas dirbo Anglijoje.
Kas ir kaip vyko toliau, moteris po truputį „atgamino" jau vėliau. Mena, kad lėkė į Vabalninką. Medikai nelaukė jos atvažiuojant, o skubiai nepilnametį vežė į Panevėžį.
Vilties suteikė mažai
Violetą paskui „greitąją" vežė jos vyro brolis Rimantas Kučas.
Atlikę tyrimus medikai pasakė, kad galvoje plyšusi aneurizma, kraujas išsiliejęs į smegenis. Gydytojas jai esą pasakęs, kad jei tai būtų nutikę suaugusiam žmogui, vilties nebebūtų, bet vaikui reikia bandyti ką nors daryti. Ir reanimobiliu išsiuntė į Kauno klinikas.
Čia vabalninkietį operavo profesorius Egidijus Marcinkevičius.
„Man buvo pasakyta, kad Simonas gali mirti operacijos metu, kad beveik nėra vilties. Naktį sėdėjome su vyro broliu prie operacinės durų, medicinos darbuotojos man girdė vaistus, aš buvau beveik be nuovokos", - pasakojo V. Kučienė.
Tačiau įvyko stebuklas - jaunas organizmas atlaikė operaciją. Ligonis buvo perkeltas į Vaikų reanimacijos skyrių, kuriame praleido mėnesį.
„Jis buvo komos būklės, toliau tino smegenys. Kad toliau nevyktų smegenų nykimo procesai, sūnaus kūnas buvo atvėsintas. Jis pats nealsavo, organizmas nepriėmė maisto - teko maitinti per specialų zondą. Vaiko gyvybė kabojo ant plauko", - pasakojo berniuko mama.
Sūnų pakaitomis lankė mama ir iš Anglijos sugrįžęs vaikino tėtis.
Po mėnesio jis buvo perkeltas į kitą ligoninės skyrių.
„Akis sūnus atmerkė tada, kai uždėjome ausines su draugų įrašyta muzika. Bet daugiau į nieką nereagavo. Tokios būklės jis išbuvo visą mėnesį", - pasakojo mama.
Kauno klinikose mieliūniškiui buvo atlikta dar viena operacija - įdėtas vamzdelis, per kurį iš trachėjos galima išsiurbti susidariusius skysčius. Dabar jis maitinamas per specialią į skrandį įvestą žarnelę.
Kas rytą ligonis gauna ką tik išspaustų vaisių ir daržovių sulčių. Pati mama jam gamina košeles ir spėja, kad geras, šviežias maistas prisideda prie sveikatos grąžinimo.
„Po ligos iš sūnaus buvo likęs skeletas. Dabar jau ant jo kojų atsiranda raumenys", - džiaugėsi mama.
Vaikinui buvo paskirta beveik du mėnesius užtrukusi reabilitacija. Ji, pasak motinos, padarė stebuklą. Su sūnumi dirbo masažistai, logopedai, kineziterapeutai.
„Dabar jis net pakelia kairę ranką, judina ir dešinę. Lėtais judesiais gali parodyti, kur skauda", - sūnaus pasiekimais džiaugiasi mama.
Kol kas vaikinas neištaria jokio garso. Jam buvo atrofavęsi ir kramtymo raumenys. Dabar po truputį vėl bando juos judinti.
Simonas žiūri televizorių, tačiau kompiuteriu rašyti negali - ranka dar per silpna.
Anksčiau su medicina neturėjusi nieko bendro moteris dabar sako žinanti viską, ko jai ir sūnui labiausiai reikia. Dar jam būnant reanimacijoje nuolat masažavo, įsigijo įvairiausių priemonių masažams.
Tik artimųjų dėka septyniolikmetis išvengė dar daugiau organizmo pokyčių.
„Ligos pasekmių niekas nedrįsta vertinti. Bet tikiu, kad mes pasieksime daug. Jis nebebus toks, koks buvo, bet mes jį pakelsime", - įsitikinusi mama.
Nelauks, kol baigsis atostogos?
Vos sugrįžę su sergančiu sūnumi į namus tėvai skubėjo į Biržus, kad galėtų susitvarkyti vaiko neįgalumo grupę bei gauti nuolatinę slaugą. Tačiau paaiškėjo, kad Biržuose gydytojai atostogauja ir geriausiu atveju neįgalumo nustatymo komisija susirinks po savaitės.
Laukti Kučai sakė neturintys laiko. Kol nenustatyta neįgalumo grupė, jie negalės gauti kompensacijos įvairioms pagalbinėms priemonėms. Tad dokumentų tvarkyti išvyko į Panevėžį.
„Kad prikeltum vaiką, mūsų atlyginimų neužtenka. Reikėjo daug lėšų fiziologiniams tirpalams, kateteriams, siurbikliams, įklotams, paklodėms", - pasakojo V. Kučienė.
Iš Kauno jie parsivežė specialų čiužinį nuo pragulų. Jiems padėjo ir seniūnijos socialinė darbuotoja Snieguolė Šulnienė - jos paprašė gauti neįgaliojo vežimėlį. Ligoniui pargabenti užsakė iš Biržų socialinių paslaugų centro automobilį.
Kol tvarkė dokumentus, tėvai laikinai jį turėjo palikti su močiute, kuri pati turi negalią.
Tačiau kas kelias minutes skambino į namus, klausė, kaip sekasi, ir dalino patarimus.
Dėkingi už stebuklą
Tai, kad jų sūnus išliko gyvas, Kučai vadina stebuklu. Jie sakė be galo dėkingi visiems, kurie nedelsė nė sekundės, padėjo ir padarė gerokai daugiau, nei reikalauja instrukcijos.
„Buvome skaitę jūsų laikraštyje, kaip ištikus sunkiai ligai kaimuose buvo delsiama - laukiama tėvų ar siuntinėjama į ligoninę siuntimų. Laimė, mūsų atveju taip nenutiko", - kalbėjo moteris. Gal padėjo „Šiaurės rytų" publikacijos?
Ji labiausiai dėkinga vaikino bendraklasiams, kurie šaukė pagalbą, ir jį į ambulatoriją nunešusiam vaikinui. Nežino to jaunuolio vardo - girdėjo tik tiek, kad jis pasvalietis. Sako, jis paskambindavo ir pasiteiraudavo apie sūnaus sveikatą. Tėvai norėtų jį susitikti ir padėkoti asmeniškai.
Dėkingi ir gydytojai Marijai Karpalovai bei Vabalninko ambulatorijos darbuotojams. Taip pat ir sūnaus klasės auklėtojai Aldonai Jatulevičienei, į Kauną kartu su bendraklasiais atvažiavusiai aplankyti sergančio draugo.
„Verkiau, kai pamačiau juos visus, išsirikiavusius su balionais. Verkė ir sūnus", - kalbėjo V. Kučienė.
„Kiek užuojautos ir paramos sulaukėme iš kaimo žmonių. Vieni rėmė pinigais, kiti, kiek žinome, meldėsi už sūnaus sveikatą. Namus tvarkyti padėjo vyro brolis su žmona", - kalbėjo V. Kučienė.
„Mano sūnus labai norėjo gyventi ir kabinosi už šiaudo. Mes kovojom, o Dievulis padėjo. Vyro brolis Vabalninko bažnyčioje „užpirko" šventas Mišias už Simono sveikatą", - sako V. Kučienė.
Ji prisimena, kad tą rytą, kai Simonas išėjo į mokyklą, iš nugaros peržegnojusi. Nors anksčiau to niekad nedarydavusi.
Gal tai buvo ženklas, kad stebuklai įmanomi?
