Tradicinis šeimos supratimas yra toks: tėtis, mama ir bent vienas vaikas. Tačiau vis daugėja šeimų, kurios apsisprendė neturėti vaikų.
Daugelis net nesusimąsto, ar yra pasiruošę susilaukti vaiko ir tiesiog vadovaujasi gamtos instinktais ar susiformavusia nuomone. Žmonės, kuriems kyla abejonių dėl savo gebėjimo būti gerais tėvais, tikriausiai yra sąžiningesni nei kiti.
Iš tiesų, tėvystė - tai menas, nors mažai kas į tai žiūri būtent taip. Vaikas dažnai traktuojamas kaip „meilės vaisius“, „jausmų pratęsimas“, tam tikras priedas prie dviejų žmonių sąjungos. To pasekmė - tėvų ir vaikų santykius ištinkančios krizės, juk vaikas nenori būti tėvų nuosavybe ar jų santykių padariniu. Jau vos gimęs vaikas yra savarankiška pilnavertė asmenybė, todėl jis neturi atsakyti už viltis ir funkcijas, kurias jam nori primesti suaugusieji.
Maža to, vaikas, nepaisant lūkesčių, netgi gali sugriauti sutuoktinių laimę, jei viduje jie neturėjo tikro noro būti tėvu ar motina. Jei du žmonės jaučia, jog jų sąjungai vaikas nėra svarbu - eksperimentuoti gimdant vaikus kažin ar vertėtų.
Būna taip, kad vaikai tiesiog „nesigauna“. Galbūt dėl to kalti tam tikri fiziologiniai dalykai, ligos, gal žmonės sutiko vienas kitą jau būdami vyresnio amžiaus, ir moteriai jau sunku susilaukti vaikų. To nereikėtų laikyti tragedija. Tačiau kai kurie ryžtasi kraštutinėms priemonėms, kad tik šeima pagaliau taptų „pilnavertė“.
Galų gale šios problemos sprendimas kainuoja tiek daug laiko ir nervų, kad sutuoktinių santykiai visiškai sugenda - bėgant laikui vyras ir moteris vienas kitam ima asocijuotis tik su juos užklupusia „bėda“.
Dažnai žmonės visai nesiekia tapti tėvais, jie nenori papildomų rūpesčių, kurių atsirastų gimus vaikui. Jų šeimyninis pašaukimas yra rūpinimasis vienas kitu. Esant tokiai situacijai sutuoktiniai sulaukia daugiausia kaltinimų egoizmu. Vis dėlto, kas čia blogo, kad jie nori gyventi vienas dėl kito?
Aplinkinių priekaištai bevaikei porai dažnai remiasi pavydu: vaikų neturintys vyras ir moteris gali visą dėmesį skirti vienas kitam ir būti laimingi.
Tai nereiškia, jog vaikų turintys sutuoktiniai to nesugeba. Tačiau dažnai pildydami savo tėviškas pareigas ir gyvendami kaip visi jie slapta pavydi vaikų neturinčios šeimoms.
Šeima be vaikų - teritorija, kurioje nėra tokios sąvokos kaip „skola“ ar „apjungiantis elementas“. Žmonės gyvena šioje sąjungoje dėl vienos priežasties - jiems tiesiog gera kartu. Ar, mažų mažiausiai, patogu. Jų niekas neverčia būti kartu, jie tikrai reikalingi vienas kitam. Nėra jokios „trečiosios jėgos“, kuri laikytų juos kartu. Tai kelias be jokios garantijos ir apsidraudimo.
Tačiau būtent bevaikėse šeimose dažnai galima pamatyti tą tikrąjį prieraišumą, kurio pagrindas - pagarba ir domėjimasis vienas kitu. Tuo tarpu šeima, kuri buvo dirbtinai sujungta įsipareigojimo turėti vaikų, dažnai tampa tiesiog sąjunga, kurios tikslas - užauginti vaikus iki pilnametystės.
Visuomenės primesti stereotipai ir įvaizdžiai dažnai yra pernelyg stiprūs ir nepalieka jokios laisvės mąstymui.
Tačiau juk iš tiesų kiekvienas žmogus turi laisvą valią ir gali pats apsispręsti, ar jis nori tapti tėvu/motina, ar ne.
Nėra nieko siaubingo, jei žmogus tėvystei sako „ne“. Nėra gerų ir blogų kelių, yra tiesiog tai, kas tinka arba ne konkrečiam žmogui.
Jeigu vyras ir moteris jaučia, kad jie nori gyventi vienas dėl kito, ar reikėtų jausti kaltę ir pasiduoti visuomenės nuomonei? Gyvename tik vieną kartą, ir jeigu nepajautėte, jog tikrai norite tapti tėvais – nesate dėl to kaltas.
Šaltinis: „Kleo“
