Vieną gūdžią 1978 metų naktį Reynos Duong tėvai su vienerių metukų Reyna ir 10 vyresnių vaikų paliko savo namus Vietnamo pietvakariuose esančiame žvejų kaimelyje ir sulipo į valtį. Jiems pavyko pabėgti iš šalies prieš pat Vietname įvykstant komunistiniam perversmui. Galiausiai šeima apsistojo Long Biče, Kalifornijoje. Galėtų atrodyti, kad pabėgimas nuo karo galėjo tapti ryškiausiu įvykiu, formavusiu Reynos tapatybę. Vis dėlto moteris prisipažįsta, kad jos gyvenimui lemiamos įtakos turėjo ne tik karas Vietname, bet ir jos jauniausio brolio Sango gimimas.
Sangas turi Dauno sindromą. Jis gimė jau šeimai gyvenant JAV, Reyna visą vaikystę rūpinosi mažiausiu broliuku ir padėjo tėvams, turėjusiems nedidelį drabužių gamybos verslą. Būdama 22 metų, ji persikėlė į Dalasą. Dirbo įvairius darbus, kol galiausiai tapo vietnamietiškų sumuštinių restoranėlio „Sandwich Hag“ („Sumuštinių ragana“) savininke.
Reyna sako, kad svarbiausia priežastis, dėl kurios ji Dalase sukūrė savo verslą, buvo būtent brolis Sangas. Beveik pusė jos samdomų darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, turi Dauno sindromą, intelekto ar kompleksinių sutrikimų.
Nelengva vaikystė
Reyna prisipažįsta, kad iš pradžių nekentė maisto gaminimo, bet turi labai gražių vaikystės prisiminimų apie savo mamą, gaminančią žuvies padažu pagardintus spagečius, ar „bánh tét“ – į banano lapus įvyniotus lipnius ryžius, sumaišytus su spindulinėmis pupuolėmis ar miltais. „Mama siūlą sukąsdavo dantimis, kad galėtų jį ištempti ir apvynioti bananų lapus“, – prisimena Reyna.
Vis dėlto šviesūs vaikystės prisiminimai susipynę su slogiais. Moteris pasakoja, kad jos tėvai nesuprato, kaip auginti Dauno sindromą turintį vaiką kartu su kitais 11 vaikų, be to, tėvas turėjo didelę priklausomybę nuo lošimo, o savo neigiamas emocijas išliedavo fiziškai smurtaudamas prieš Sangą.
Gyvenimas Long Biče buvo chaotiškas. Duongai buvo užsiėmę savo verslu, patys sunkiai dirbo ir reikalavo, kad vaikai padėtų jiems siūti drabužius. „Visą laiką norėdavau sprukti į lauką ir žaisti, bet tėvai sakydavo, kad turiu būti atsakingesnė“, – pasakoja Reyna.
Tik užaugusi ji suprato, kad tėvas seksualiai prie jos priekabiavo, bet būdama vaikas ji to nesuvokė – valydamasi kojas į kilimėlį kartu nubraukdavo ir psichologinį diskomfortą. Tuo metu jai labiau rūpėjo brolis Sangas. „Buvo akimirkų, kai galėjau pasakyti, kad tėvai gėdijasi mano brolio“, – sako Reyna ir paaiškina, kad emigrantų bendruomenėje visada buvo labai svarbu, kaip atrodai prieš kitus.
Tėvas Reynai sakė, kad po jų mirties ji turės perimti atsakomybę už Sangą. Kai tėvams sukako po 80 metų, ji tapo Sango globėja. Tada pirmą kartą Sangas jai atskleidė, kiek daug fizinės prievartos patyrė vaikystėje.
1901 m.
1927 m.
1934 m.
Tai pagamino mama
Po keleto metų Reynos tėvai mirė. Kai Sangas persikėlė gyventi į jos ir jos partnerio Arthuro Andrade namus Dalase, jiedu vis dar gedėjo mirusių tėvų. Norėdama pagerbti mamos
atminimą Reyna gamino vietnamietišką maistą. Ji pasakoja, kad Sangas nuolat kartodavo: „Tai pagamino mama“. Gamindama Reyna suprato, kad jai kur kas įdomiau suktis virtuvėje negu dirbti samdomą darbą įmonėje. Tada ji su Arthuru išsinuomojo mažą seną pastatą, kuriame prieš tai buvo cigarų parduotuvė. Nei ji, nei jos partneris neturėjo jokios patirties restoranų versle.
Reyna sukūrė trumpą meniu iš populiariausių vietnamietiškų patiekalų: „banh mi“ – bandelė, įdaryta namine kiaulienos dešra, pagardinta medaus ir žuvies padažu, šilkinis vištienos šlaunelių, svogūnų, morkų ir paprikų troškinys su ciberžole ir kokosų pienu, tradiciniai suktinukai, įdaryti morkomis, ridikėliais ir pagardinti žolelėmis.
Moteris pasakoja sulaukusi patarimų modifikuoti tradicinius patiekalus, nes Dalaso gyventojai nepratę prie autentiškų patiekalų, kurie, pavyzdžiui, gaminami su žuvies padažu. Vis dėlto ji tokių patarimų nepaklausė.
Savo restoranėlį ji pavadino „Sandwich Hag“ – pirmasis žodis buvo nuoroda į pirmąjį meniu patiekalą „banh mi“, o anglišką žodį „hag“ (liet. laumė, ragana) pasirinko dėl to, kad juo dažnai pašiepiamai vadinamos moterys. Vidinį restorano kiemą ji papuošė lemputėmis, augalais ir grafičiais išpieštomis kėdėmis.
Darbo vieta Dauno sindromą turinčiam broliui
Svarbiausia, kad padėti ji pasikvietė Sangą – paprašė jį prižiūrėti staliukus, priimti užsakymus ir padėti įdarbinant kitus į jį panašius žmones. „Norėjau, kad Sangas būtų šalia manęs, būtų mano dešinioji ranka, – sako Reyna. – Pasakiau jam, kad jis turi išmokti tinkamai elgtis. Aš iš jo reikalauju tokios pačios atsakomybės kaip ir iš bet kurio kito darbuotojo.“
Restorane reikėjo sukurti aplinką, kurioje gerai jaustųsi Sangas ir kiti negalią turintys žmonės, tad Reyna sukūrė specialias darbo taisykles. Pavyzdžiui, Sangas nemoka gerai skaityti, todėl Reyna sugalvojo spalvų kodavimo sistemą – kiekvienas patiekalas ar gėrimas turi spalvą (pavyzdžiui, rausva žymi kokosinę kavą). Be to, ji naudoja supaprastintą žodyną – kai pristatymo užsakymas būna paruoštas, ji sako: „Užsakymas paruoštas. Paspausk žalią mygtuką“. Sangui nelengva skaičiuoti, todėl, užuot pranešusi jam, kiek bandelių reikia įdėti į skrudintuvą, ji sako „vieną“, ir Sangas deda bandeles po vieną tol, kol išgirsta, kad užtenka.
Pasak Reynos, temperamentinga Sango asmenybė puikiai tinka restoranų verslui. „Kai kurie mano šeimos nariai jį vertino kaip naštą, o aš matau daug teigiamų jo savybių, – sako ji. – Jei jam kažkas nepatinka, jis visada pasako. Man jis visada mandagiai atsako: „Taip, šefe“. Naujiems darbuotojams Sangas visada primena užsimauti pirštines ir nusiplauti rankas. Jis dirba su atsidavimu ir aistra – kai jau noriu uždaryti restoraną, jis dar nori baigti šluoti.“
Sangas restorane dirba su uniforma: nešioja juodus akinius, panašius į sesers, aplink galvą apsivynioja raudoną skarelę. Jis visada linksmas, gerai nusiteikęs, mėgsta bendrauti su klientais.
Misija – ginti negalią turinčių žmonių teises
Įkūrusi restoraną Reyna stengiasi ginti ne tik Sango, bet ir kitų į jį panašių žmonių teises. Ji bendradarbiauja su organizacija, kuri padeda įdarbinti negalią turinčius žmones. Kiekvienais metais moteris rengia vakarėlį, skirtą Pasaulinei Dauno sindromo dienai, į jį kviečia kaimynystėje gyvenančių krautuvėlių savininkus ir aplinkinius gyventojus – taip siekia didinti supratimą apie negalias. Be to, kasmet organizuoja pelno nesiekiantį renginį „Mano galimybės“, kuriame vyksta edukacinė programa, į kurią įsitraukia ir Sangas. Bet didžiausias jos noras – kad visi matytų, kaip puikiai dirba jos negalią turintis brolis.
„Norime suteikti vilties vaikams, turintiems Dauno sindromą, – jie gali svajoti, kad užaugę galės dirbti kaip Sangas“, – sako Reyna. Tiesa, ji pripažįsta, jog norint, kad Sangas ir kiti neįgalieji dirbtų restorane, kyla iššūkių. Jai prireikia nemažai kantrybės, o ir klientai kartais susierzina, kai užsakymai užtrunka.
Vis dėlto, pasak moters, skaudžiausia, kad nei konservatyvi Teksaso valstija, nei šalies vyriausybė nėra itin draugiškai nusiteikusi tokių žmonių atžvilgiu. Norint ką nors pasiekti, tenka pereiti biurokratijos brūzgynus, sutvarkyti kalnus popierių. Ir vis tiek intelekto negalią turintiems žmonėms neišduodamas pažymėjimas, leidžiantis dirbti su maistu, tai reiškia, kad Sangas negali sumaišyti kario ar supjaustyti agurkų. Reyną šis įstatymas glumina: „Sangas yra labai švarus, visada švariai plauna rankas, virtuvėje visada mūvi pirštines. Šis įstatymas yra absurdiškas, jį būtina keisti“, – sako ji. Jos įsitikinimu, pokyčiai gali prasidėti nuo restoranų verslo, kur šiuo metu labai trūksta darbo jėgos.
„Sangas negali savęs apginti, bet tie, kas pas mus užsuka, patys viską supranta“, – sako Reyna. Be abejo, pasaulinė pandemija koreguoja ir jos verslo taisykles, bet ji tikisi, kad praėjus pandemijai viskas grįš į savo vietas – restoranas turi daug jį pamėgusių klientų, kurie užsuka ne tik dėl skanaus maisto, bet ir dėl juos aptarnaujančio Sango ir jo draugų.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
