Labas, brangučiai. Spėkite kas čia? Ogi aš, kurio kiekvieną kūno atomą dievina pasaulis. Dar šiek tiek skurdžios širdgėlos nuo šėtoniškojo Sebio. Ir vėl nesirinkdamas svaidysiu rankines granatas draugų ir priešų pusėn. Dar vienas tūkstantis žodžių begalinio niekų tauzijimo, kuris, tikiuosi, iš jūsų, pakankamai apgailėtinų, kad skaitytumėte šį tekstą, netikėlių, atims norą gyventi.
Noriu paklausti, negi neturite jokio geresnio užsiėmimo, tarkime, nusigraužti pėdą ar eiti laukan erzinti benamių?
Jūs vis dar čia? Norite daugiau? Yra tokių piliečių, kurie prašosi dar netgi tuomet, kai plakimas baigiasi. Jūs esate tokie. O aš esu jūsų apdovanojimas. Sveikinu.
Pastaruoju metu jaučiausi gan prastai, tačiau vėl pradedu tempti save į padanges, kurios man patinka labiau nei kasdienybė. Taigi, kaip visi žinote, mano gyvenimas yra viliojantis nieko neveikimas. Esu be jokio tikslo egzistuojantis povas. Kaip jūs, vargšai kvaišeliai, anksčiau tikėjote Dievu, taip aš tikiu... aksomu. Nuo tada, kai atsižadėjau narkotikų, man liko tiktai elegantiški drabužiai pridengti savo vidinę tuštumą. Taip pat, be abejo, tikiu savimi ir tai suteikia atgaivą šiais ateistiniais laikais, kai žmonės iš viso netiki jokiu dievu.
Polinkį puošeiviškam maskaradui paveldėjau iš savo motinos. Jei ji būtų buvusi Anglijos karalienė, ji dėvėtų karūną jau per pusryčius. Pamenu ją prieš išeinant iš namų itin kruopščiai puošiantis priešais veidrodį ir reikalaujant, kad vienas iš jos vaikų eitų kartu. "Kuris vaikas?" - klausdavo guvernantė. "Man nesvarbu, - atkirsdavo motina, - bet kuris, dėvintis raudonu aksomu". Jos manija mirčiai ir manija drabužiams susijungė nešventoje santuokoje. Ji be paliovos kalbėdavo apie savo dėvimus dailius apatinius drabužius ir taip ji visuomet buvo pasirengusi, tarkime, siaubingai, katastrofiškai automobilio avarijai, kurios tikėdamiesi jos vaikai praleido pusę gyvenimo. Lengva kritikuoti savo paties motiną. Mano galva, reikėtų, kad tai būtų daroma netgi dar lengviau.
Besimokant mokykloje profesinio orientavimo taryba manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. "Moterimi", - atsakiau. Tai atrodė taip teisinga. Prašmatniai apsirengi ir tau nereikia žaisti regbio. Gali apsimetinėti kvailesniu, nei esi, ir niekas tuo nesistebės. Savo akučių blykčiojimu gali valdyti pasaulį. Ak, palaiminga paguoda. Ko gi jūs dar norite, merginos?
Norėjau to, ko, kaip maniau, nori merginos: būti dievinamas. Ponulis Kierkegaard’as mums sako, kad gyvenimas gali būti nugyventas tiktai priekin ir suvoktas atbulomis. Kai buvau jaunas, nesupratau, kas mane taip vilioja; tiesiog mėgau rengtis moteriškais drabužiais. Ypač iš man pažįstamos moters nugvelbtais apatiniais drabužiais. Nedaug yra dalykų, malonesnių už susidaužymą taurelėmis su vakarėlio šeimininke, žinant, kad švelniai pudruotoje sėdynėje įstrigusi maloni šilko klostė yra jos.
Užaugęs suvokiau, kad ši išmonės forma atskleidžia gilesnę tiesą ir būtent ji tapo mano gyvenimo kertiniu principu. Galėjau būti nevykėliu, apsigimėliu, ydingu bei klaikiu siaubūnu ir tai galėjau daryti su tam skirta elegancija bei niūria didybe. Prisidengsiu puolusio angelo pražudytų grožiu; jokių įsipareigojimų, jokio prieraišumo, jokios žmonos, jokio vaiko, jokios profesijos, jokio turto, jokio apčiuopiamo pragyvenimo šaltinio. Būsiu nenaudingas visiškai. Taip ir subrendau laimingas, žinodamas, kad tai bus karjera, kurioje vargiai patirsiu nesėkmę.
Tačiau makiažas ir puošnūs drabužiai atskleidžia ne vien tik džentelmeno poreikį parodyti savo panieką viešajai nuomonei, o ir gilesnius, tamsesnius troškimus. Tai persmelkia pačią žmogiškosios būties esmę. Žmogus turi simbolinę tapatybę, kuri ryškiai jį išskiria gamtoje. Jis yra simbolinis Aš, būtybė, turinti vardą, gyvenimo istoriją. Jis yra spekuliacijose apie atomus, begalybę ir būtį metafiziškai sklandantis kūrėjas.
Kaip žinojo Renesanso mąstytojai, ši savimonė žmogui suteikia mažo gamtos dievuko statusą. Tačiau tuo pačiu metu, kaip žinojo Rytų išminčiai, žmogus yra kirminas ir maistas kirminams. Štai kur paradoksas: jis yra virš gamtos, bet taip pat ir beviltiškai joje; jis pasiekia žvaigždes, bet vis dar yra įkalintas kraują pumpuojančiame, kvapą gniaužiančiame kūne, kuris sykį priklausė žuviai ir iki šiol išlaiko tai įrodančias žiaunų žymes.
Žmogus tiesiog yra perskeltas pusiau: jis suvokia savo paties nuostabų neprilygstamumą, kuriuo jis su nesuvaldomu didingumu išsiskiria gamtoje, tačiau vis dėlto grįžta į žemę tam, kad joje aklai ir bukai pūtų ir pradingtų amžiams. Tai bauginanti dilema.
Kaip galime pakęsti savo apgailėtinas pastangas vilkti savo kūnus per baisingą gyvenimo tarpsnį ir stengtis susisieti su kitais žmonėmis? Aš niekada neabejojau, kad lytiniai santykiai mano stoto žmogui yra didžiulė negarbė. Visi tie dvokiantys kvapai, atstumiantys šliuksenantys garsai, o ir pats vaizdelis. O, Dangau! Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų yra panaudoti fetišinį objektą ir rengimąsi puošniais drabužiais kaip magiškus burtus gyvuliškumą paversti kažkuo transcendentaliu, pakilti virš prie žemės prikaustyto kūno, nepakenčiamų genitalijų ir panaudoti kultūrą realybei transformuoti. A? Jūs vis dar čia? Jeigu jūsų nesuglumino tai, ką perskaitėte, vadinasi, buvote nedėmesingi.
Ar yra kas nors, kas manę grąžintų į moters drabužius? Jei būčiau skęstančio laivo kapitonas, aš neabejotinai persirengčiau moterimi - tam, kad pirmas patekčiau į gelbėjimosi valtį. O prieš tai paskelbčiau, kad kiekvienas už mane. Tuomet, užsitepęs tiek makiažo, kad jo pakaktų nuskandinti patį "Titaniką", valso žingsneliu nutipenčiau į denį.
Tačiau nors ir leidžiu savo gyvenimą jūroje, aš gyvenu sausumoje - esu savo svaiginančio grožio kapitonas. Kaip ir mano antrasis Aš skęstančiame laive, laisvą nuo dabinimosi laiką aš skiriu išsisukinėjimui nuo savo pareigų.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu ([email protected]) jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630).
