„Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalio balandžio 10 dienos programoje skambės „Simfoniniai etiudai fortepijonui“. Renginio, vyksiančio Klaipėdos koncertų salėje, pradžia – 18 valandą.
Šio vakaro koncertui Alexanderis Palei‘us, įstabus virtuozas, puikus žinovas ir nepaprastas romantinės muzikos atlikėjas, pasirinko tris Roberto Schumanno kūrinius, kurie tarpusavyje yra labai susiję, liudijantys jo asmeninio gyvenimo įvykius ir įtvirtinę revoliucinę fortepijono traktavimo manierą. 1835 m. Robertas Schumannas išpažino meilę Klarai Wieck, šešiolikametei savo fortepijono mokytojo dukrai, kuri tuo metu jau buvo išgarsėjusi Europoje kaip puiki pianistė, pasižyminti ypatingu virtuoziškumu ir muzikiniu jautrumu.
Muzikui romantikui meno esmė yra vidinių jausmų išraiška, taigi Schumannas savo asmeninio gyvenimo įvykius natūraliai išlies fortepijonui, kuris jam buvo daugiau nei paprastas instrumentas, o patikimas jo didžiųjų slaptų siekių ir lūkesčių sergėtojas. Iš tikrųjų, nuo tada Schumanno kūryba bus tiek artimai susijusi su jausmais, kad vienas be kito negalės gyventi.
Per sekančius trejus metus Schumannas vieną po kito sukurs tris šį vakarą skambėsiančius kūrinius: „Simfoninius etiudus“ Op. 13, Fantaziją Op. 17 ir „Vaikų albumą“ Op. 15 – kiekvienas jų slaptai atliepia skirtingą Schumanno meilės Klarai etapą.
Didžioji meilės deklaracija „Simfoniniai etiudai“ op. 13 pristato Schumanną, apimtą meilės aistros ir peržengiantį savo instrumento ribas, kuris seka menininko transfigūracijas ir vis labiau skamba kaip orkestras. Būtent šiuo kūriniu Schumannas pirmą kartą išplėtoja mintį, kuri taps pagrindiniu estetiniu jo kūrybos principu: savo kūrinį jis įsivaizduoja kaip fantazijos ir racionalumo, literatūros ir muzikos junginį, kas taip pat atspindi Romantizmo ir Klasicizmo sintezę. Tokiu būdu tema ir vienuolika variacijų, arba kitaip tariant „etiudų“, sudarančių šį kūrinį, yra vienas paskui kitą sekantys atsivėrimai R. Schumannui artimų poetinių pasaulių bei paskyrimai kompozitoriams romantikams F. Chopinui, F. Mendelssohnui, H. Marschnerui ir didžiajam J. S. Bachui – „Genijui, suteikiančiam stiprybę ir išgryninimą“. Tą taip pat galima būtų pasakyti apie Meilę.
Audringoji Fantazija Op. 17, vienintelis 1836 m. kūrinys, atskleidžia mums Schumanną kaip meilės krizės ištiktą menininką, susiduriantį su likimu ir besišaukiantį antžmogiškos stiprybės, siekiant iškęsti savo baisią kančią. Šiame kūrinyje Schumannas iššaukia poetų F. Schlegelio ir Novalis’o dvasią, jis taip pat kreipiasi į du didžiuosius kompozitorius L. van Beethoveną ir F. Schubertą, kurie patys išgyveno kovą su likimu ir priklausė Schumanno muzikų panteonui drauge su J. S. Bachu.
Trijų dalių Fantazija Op. 17, sukurta “„skambinti nuo pradžios iki pabaigos fantastiška ir aistringa maniera“, iš pradžių Schumanno vadinta „Sonata“, savotiškai interpretuojanti klasikinę sonatos formą, kaip ir paskutinės Bethoveno fortepijoninės sonatos. Nepaisant neapsakomai audringo Schumanno muzikinės kalbos dinamizmo pirmojoje dalyje, kur chaotiški disonansai negailestingai kovoja su forma, nuolat keldami pavojų pažeisti kūrinio darną, iki Beethoveno dainos „Tolimai mylimajai“ citatos, atnešančios prasmingą ramybę. Pavadindamas šį kūrinį „Fantazija“ ir dedikuodamas ją F. Lisztui, simfoninės poemos tėvui, Schumannas deklaruoja naują fortepijono estetiką, kuria sekant, emocijos turi pagimdyti garsą ir formą.
Poetiškas ir švelnus „Vaikų albumas“ Op. 15 liudija Schumanno brandžios meilės džiaugsmą. Šį kartą kompozitoriaus kuriami vaizdai kyla iš jo paties vaikystės, jis savo poetinius jausmus išsako mylimajai trylikos nedidelių kūrinėlių pavidalu – paprastų, tačiau stebėtinai turiningų savo muzikine struktūra, jaudinančių melodijomis. Taip savo estetika Schumannas tiesia ranką per kelias epochas, pasiekdamas net naująją Vienos mokyklą, ypač Albaną Bergą.
Laurent Blondel
