Jei turite susidarę scenos divos stereotipą, po pažinties su Irina Jevdokimova teks jo atsisakyti. Gyvenime – smulkutė, kukli, tyli, žodžiu, Pelenė. Scenoje – efektinga, užburianti, žaižaruojanti – princesė rūmų puotoje.
Su maskviete aktore ir jos vyru režisieriumi Aleksejumi Zacharuku susipažinome šį rudenį Visagino „Atspindyje“. Irina už monospektaklį „Niekas“ (rež. V. Michelsonas) Didįjį prizą nuskynė kaip prinokusią žemuogę – žiūri balsavo vienbalsiai. Tokie pat laurai Makedonijos (2006, 2010), Rygos (2007), Sankt Peterburgo (2007) monospektaklių ir aktorinės dainos festivaliuose.
Baigusi Gnesinų muzikos mokyklos dramos skyrių, ji vienodai ryškiai švyti visomis talento briaunomis – pianistės, vokalistės, dramos artistės. Nesunku buvo tuo įsitikinti, klausantis jos įrašų (garso ir vaizdo) – klasikos, džiazo, folkloro, prancūzų šansono ir vokiečių romantikų dainų, rusų romansų ir baladžių. Ir dar liko mūsų pokalbio įrašas. Kalbėjomės trise, jau Vilniuje.
- Aktorė ir režisierius – gana įprastas ir tiek pat rizikingas derinys...
Aleksejus: O taip! Kiek režisierių sužlugdė aktorės! Pradėkime nuo Zinaidos Raich ir Mejerholdo. Turi arba joms vergauti, arba... Bet kai gyvenimas savo keliu, o kūryba – savo, irgi sudėtinga. Mano laimei, Ira pasirodė ne tik geneali aktorė, bet ir gera moteris. Angelas. Aš kasdien jos klausiu: kaip tu su manim gyveni?
- Kaip susipažinote?
Aleksejus: Piotro Fomenkos teatre per Senuosius naujuosius metus, kurie ten visada švenčiami kaip Fomenkos studijos gimtadienis. Keturios panelės iš Kamburovos teatro atėjo pasveikinti sukaktuvininkų. Pamačiau Irą ir supratau: šita!
- Irina, ir jūs – iš pirmo žvilgsnio?
Irina: Mane sužavėjo jo laiškai. Pirmąjį gavau „nuo Ostrovskio“. Tokia prakilni senovinė rusų kalba. Tai bent! Supratau, man taip nepavyks. Pasiieškojau eilių. Tinkamiausią posmelį susiradau iš „Eugenijaus Onegino“. Taip ir prasidėjo...
- Aleksejau, kaip Iriną priėmė jūsų mama?
Aleksejus: Iš pradžių kaip dar vieną mano auką. Labai griežta moteris, pianistė, pedagogė, ji buvo iškankinta mano gyvenimo „kančių“. Buvo įsitikinusi, ir ši – neilgam. Juolab tas ypatingas Iros fenomenas: ji gyvenime nedaro to įspūdžio, kokį daro scenoje. Kukli, tyli, neryški – scenoje ji ima švytėti. Pirmąkart pamačiusieji ją vaidinant apstulbsta: čia ta pati Ira?! O mama ją pamilo nuo tos akimirkos, kai pamatė, jog aš pasidariau geresnis.
Irina: Jo mama visada mano pusėje.
Aleksejus: Visi visada jos pusėje. Ir aš visada jos pusėje. Be jos manęs išvis jau niekas nepriima.
- Mačiau, kaip kartu dirbate. Scenoje – žmona aktorė. Prie garso ir šviesos pulto – vyras režisierius. Vis gręžiojausi atgal. Mačiau, kaip išgyvenate kiekvieną Irinos monologą, kiekvieną mizansceną...
Aleksejus: Jaunystėje svajojau apie aktorystę. Kur tik nestojau – niekur manęs neima. O tėvynė jau laukia su žalia uniforma ir antpečiais. Tad pasukau į Gerceno literatūros institutą – ten buvo mažiausiai egzaminų. Įstojau į rusų filologiją. Ir niekada nesigailėjau, nes filologija – puiki bazė režisūros studijoms, kurias vis dėlto pasirinkau po trečio kurso.
- Irina, žinau, kad esate dirbusi Jelenos Kamburovos teatre. Ar tapo ankšta dviem žvaigždėms po vienu stogu?
Irina: Ne, ne, nieko asmeniško. Tiesiog išgyvenau didelę dramą. Pernai netekau tėčio ir kokį pusmetį negalėjau dainuoti – užspausta gerklė, dingo balsas. O vėliau... Atsirado lyg ir teatras teatre. Ar verta likti, jei galima savarankiškai.
- Ką dar turite savo repertuare, be „Nieko“?
Irina: Spektaklį pagal Josifo Brodskio poemą „Skiriama Jaltai“. Pagal Bunino eiles ir prozą – „Liūdna naktis“. Už jį šią vasarą laimėjau Didįjį prizą Makedonijoje.
- Ar festivaliuose lieka laiko pasižvalgyti? Kokia ta Makedonija?
Irina: Gyvenome prie ežero, ežere – pelikanai... Po festivalio – pas draugus į Graikiją.
- O kai grįžtate į Maskvą?
Aleksejus: Maskva varginanti, triukšminga. Bet mūsų butas – ramioje vietoje prie Upės stoties. Parkas, tvenkinukai, antytės. Mėgstame vaikštinėti, lesinti paukščius...
Irina: O aš pastaruoju metu dar ėmiausi rašyti. Noriu papasakoti apie vaikystę. Apie savo tėvus, kurie augo pokariu. Tėtis – Stalingrade, mama – Maskvoje. O susitiko Vokietijoje kariniame šokių ansamblyje. Abu profesionalūs šokėjai, jie ir mane nuo pat vaikystės lenkė į šokį, bet išėjo kitaip...
