Gruodžio 8 diena. Ketvirtadienis. Vakaras
Vilniaus meras Artūras Zuokas pyko ant viso pasaulio. Seime vyko balsavimas dėl „abonento“ skandalo, o jis pasiklydo Stokholme. Merui žūtbūt reikėjo rasti interneto kavinę, sužinoti naujienas ir ką nors šmaikštaus parašyti į savo internetinį dienoraštį.
Zuokas pavargo. Priėjęs dar vieną sankryžą pakėlė galvą ir perskaitė užrašą lentelėje:
– Malmskillnadsgatan.
Ant mažyčio žemėlapiuko, kurį gavo viešbutyje, Malmskillnadsgatan gatvės nebuvo. Nebuvo net panašios gatvės. Meras sunkiai patraukė Malmskillnadsgatan gatve toliau. Kitoje sankryžoje perskaitė:
– Oxforgsgatan.
„Oksfordo gatvė“ – mikliai perprato meras ir pasuko į kairę.
Oxforgsgatan gatvė įsiliejo į didelę transporto arteriją.
– Sveavagen, – perskaitė gatvės pavadinimą Zuokas ir apsidairė.
Ir išties už kelių metrų švietė iškaba – „Matrix“. „Jei jau „Matrix“, vadinasi, kompai ir internetas“, – logiškai nusprendė Zuokas. „Arba aš nežinau, kas esu“, – grįžo merui pasitikėjimas savimi.
„Matrixe“ Zuokas perskaitė kainyną:
Priser Medlemmar:1 timma 30:-4 timmar 100 - (25 kr / tim)10 timmar 200 - (20 kr / tim)40 timmar 600 - (15 kr / tim)100 timmar 1000 - (10 kr / tim)
„O ni figa sebe, 30 kronų už vieną valandą. Tai kiek čia bus...Už 10 kronų maždaug trys su puse, vadinasi, dauginam iš dešimt, gaunam trisdešimt penkis, dauginam iš trijų, vadinasi, maždaug šimtas už valandą... Iš proto tie švedai išėjo...“
Meras mandagiai paklausė juodaodžio švedo kasininko:
– O galima nusipirkti 15 minučių?
Kasininkas nusijuokė:
– Brolau, kam tau 15 minučių!? Per 15 minučių tu tik įžangą perskaitysi! Brolau! O kada šaudysi monstrus!?
Meras suprato, kad pateko į žaidimų centrą:
– O internetas yra?
Juodaodis vos nenugriuvo besijuokdamas ir meras suprato – internetas yra. Nenoromis atidavė 30 kronų ir patraukė ieškoti laisvo kompiuterio. Monitoriuje kviečiamai degė žaidimo pavadinimas „Obscure“. Zuokas perskaitė aprašymą: „Studentų trijulė naktį pasilieka savo mokymo įstaigoje, kad surastų dingusius kitus porą studentų. Nežinia, iš kur švietimo įstaigoje atsiranda monstrų, zombių ir kitokių baisūnų“.
– Įdomu, įdomu, – sumurmėjo meras spausdamas mygtuką „Play“ ir atsipeikėjo tik tuomet, kai jo draugas kasininkas riktelėjo, kad jam teliko 5 minutės. Meras virtuoziškai išsaugojo pasiektą lygį, perėjo į „Gmail“, surinko prisijungimo slaptažodžius, atsidarė savo internetinio dienoraščio turinio valdymo sistemą, sekundę pagalvojo ir parašė:
„Vėlavau patalpinti ką nors savo bloge, kol sulaukiau iš Lietuvos žinių ir sužinojau, jog garbusis Seimas nubalsavo, jog esu krokodilas ir turiu būti patalpintas zoologijos sode. Ironizuoju, žinoma. Nelabai ką turiu pridurti, tiesiog šiandien talpinu savo kolegos Vytauto Bogušio kalbą pasakytą šiandien Seime. Jis tikrai žino, ką reiškia laisvė, Nepriklausomybe ir teismai už akių. Dėkui, Vytautai.“
Visa tai padaręs, mostelėjo kasininkui, kad skaičiuotų antrą valandą. Meras ką tik gavo prie ginklo pritaisomą žibintuvėlį, puikiai atbaidantį monstrus.
Šis tekstas yra autorių kolektyvo kuriamo meninio filmo „Lietuva 2005. Kasdien“ scenarijaus fragmentas. Visi pavardžių, vardų, pareigybių, institucijų sutapimai (palyginti su realiu gyvenimu) yra atsitiktiniai.
