Kai JAV pradėjo vykdyti skrydžių į Mėnulį programą, kiekvienas atsakingas inžinierius pasikabino savo darbo vietoje plakatą, kuriame buvo pavaizduota smarkiai padidinta kamanė.
Pagal visus fizikos dėsnius kamanė skraidyti negali, nes, palyginti su kūno dydžiu ir svoriu, jos sparneliai per maži. Todėl plakatuose po kamanės nuotrauka buvo užrašas: „O ji vis dėlto skraido, nes nemoka skaityti„. Praėjo keleri metai, ir pirmieji žmonės apsilankė Mėnulyje. „Tikėk tuo, ko dar nėra, kad tai būtų“ (Elizabeta Haich).
Neigiamos energijos nėra, yra tik žmonės, kurie savo protu nusprendžia, kaip energiją naudoti, geram ar blogam. Pavyzdžiui, ugnis gali sušildyti, bet ji gali ir nusiaubti didžiules teritorijas. Elektra tinka ir kiaušinienei kepti, ir nuteistajam elektros kėdėje įvykdyti mirties bausmę. Vandeniu galima išgelbėti mirštantį nuo troškulio žmogų dykumoje, bet jame galima ir naujagimį prigirdyti. Vėjas gali sudaužyti laivą, bet sukdamas jėgainės sparnus gamina elektros energiją, reikalingą jūsų namui šildyti.
Taigi mes patys galime pasirinkti, kokiam tikslui naudoti energiją ar gamtines medžiagas. Todėl draugus reikia rinktis labai kruopščiai. Tai turėtų būti tokie žmonės, kurie padrąsintų, padėtų veržtis į priekį, o ne tokie, kurie mėgintų ir jus įtraukti į tą patį liūną, kuriame skęsta iki pat ausų. Man ne kartą teko patirti, kaip mane, samprotaujantį apie tuos milijonus metų veikiančius dėsnius, tai su užuojauta, tai net agresyviai bandydavo priskirti sektantams. Todėl kalbėkitės apie tokius dalykus, ypač iš pradžių, tik su tokiais žmonėmis, kurie jautrūs dvasiniams dalykams, kurie atviri ir imlūs naujoms idėjoms.
Naujoji era jau prasidėjo. Skaitykite tokias knygas, kurios veda jus į priekį; jų pasirinkimas jau dabar labai didelis ir nepaliaujamai didės toliau. Nesistenkite būti šventuoju atsiskyrėliu, kuris vargsta oloje ir gyvas tyru šaltinio vandeniu. Gyvenimu reikia džiaugtis ir mėgautis.
Valgykite ir gerkite, ką tik mėgstate, nevenkite ir lytinio gyvenimo malonumų. Niekas neturi teisės apriboti jūsų, išskyrus jus patį. Aišku, niekada nereikia pamiršti patarlės, kad kas per daug, tas nesveika. Pavyzdžiui, nors dr. Merfis buvo labai religingas žmogus, tačiau kartais nevengdavo papasakoti kokį anekdotą ir skaniai pasijuokti iš to. Ir kas čia tokio: argi pamaldumas turi būti tik asketiškas? Po savo paskaitų, vienos iš kurių klausiausi ir aš 1978 metais Frankfurte, jis visada užsirūkydavo storą cigarą ir išlenkdavo keturgubą viskio. Erchardas Freitagas, dr. Merfio turnė po Europą organizatorius ir jo mokinys, man daug pasakojo apie šio išmintingo žmogaus optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą.
Vos tik dr. Merfis įžengdavo į salę, tuoj visi pajusdavo, kad tai tikras energijos šaltinis. Nors jis buvo žemo ūgio, tačiau kai užlipdavo ant scenos ir prieš kalbą atsikrenkšdavo, salėje pasidarydavo taip tylu, kad galėdavai girdėti musę skrendant. Gaila tik, kad sąmojai ir juokeliai, kurių niekada nestigdavo jo paskaitose, išversti į vokiečių kalbą prarasdavo dalį savo žavumo. Užtat gerai mokantys angliškai kartais net raičiodavosi iš juoko. 1981 metų lapkričio mėnesį žengdamas į kitą matmenį - taip jis mėgdavo sakyti, kalbedamas apie mirtį, - kategoriškai uždraudė laidoti save su gedulo iškilmėmis. Jis sakydavo: „Gedėti nėra jokio pagrindo, nes siela tik palieka žemišką kūną ir pereina į kitą matmenį".
Rašant šią knygą mane ne kartą apimdavo jausmas, kad ją rašo „kažkas", esantis mano viduje, kad jis vedžioja mano ranką. Ir jei prie jos rašymo prisidėjo dr. Merfis, tuo labai džiaugčiausi.
Taigi mes galim kuo ramiausiai pasilikti, kokie esame, nes dvasiniai dėsningumai turi padėti mums ištverti šiame pasaulyje, o ne didinti mūsų rūpesčius, vargą ir skurdą. Nėra reikalo ir per daug propaguoti šių tiesų. Jei kas nenori jų suprasti, tai ir nereikia. Jei pastebėsite, kad pašnekovas nesidomi jūsų skelbiamomis tiesomis, tai geriau jau pokalbį pasukite kita linkme. Susitaikykite su tuo ir kalbėkitės apie dalykus, kuriuos jis išmano ir kurie jį iš tikrųjų domina.
Ilgainiui jūs sutiksite vis daugiau žmonių, skaitančių ezoterines knygas, lankančių seminarus, tik ir laukiančių, kad jūs paliestumėt tą temą, o jau tada patys pradeda kalbėti su tokiu entuziazmu, jog ir sustabdyti neįmanoma. Taigi ir toliau kuo ramiausiai gyvenkite kaip gyvenęs, toliau vaikščiokite po diskotekas, alines, lankykite futbolo rungtynes, žodžiu, gyvenkite pilnavertį gyvenimą, nes niekas kitas už jus jūsų gyvenimo nenugyvens. Tik apsižvalgykime, kaip rutuliojasi pasaulis, kuriame gyvename. Viskas rodo naujos eros pradžią. Kad tuo įsitikintumėme, žvilgtelkime kad ir į Europos rytus.
Kas prieš keletą metų ten pakildavo prieš viešpatavusius režimus, tą įmesdavo į kalėjimą, o dažnai ir kankindavo ar net nužudydavo. Pamažu vis daugiau rytuose gyvenančių žmonių apimdavo laisvės troškimas. Tuometiniai tų šalių vadovų lozungai jau nebepatraukdavo žmonių, nes daugelis - laisvojo pasaulio radijo ir televizijos laidų bei spaudos padedami - suprato, kad jų šalys ekonomiškai vis labiau atsilieka, o Vakarų Europa vis labiau klesti. Žmonės matė, kad pas mus parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, o jiems dėl menkiausio niekniekio reikia stumdytis eilėse. Jie matė, kaip klesti turizmas, kaip Vakarų Vokietijos pilietis gali atostogauti bet kurioje pasaulio šalyje, gali pasirinkti kokį nori automobilį. Mitas apie „piktus kapitalistus" eižėjo ir trupėjo.
Paskui žmonės pamatė, kaip Vakarų Europa iš pradžių per Europos Ekonominę Bendriją, o paskui per Europos Sąjungą jungiasi, vienijasi, kaip valstybių sienos vis mažiau kontroliuojamos ir saugomos, kaip didėja valstybių atvirumas. Idėjos, kurias atskiros valstybės nuo pat ankstyvos vaikystės pradeda kalti į galvas savo būsimiems piliečiams, veikė vis silpniau, o žmonių laisvės siekis vis stiprėjo. Siena Berlyno viduryje, skirianti dvi Vokietijos dalis mirties juostomis, totalinis sekimas, visą šalį apraizgęs slaptosios policijos tinklas, kuo griežčiausiai saugomos valstybinės sienos daugelį metų politiniams vadovams Rytų Berlyne, Maskvoje, Budapešte, Sofijoje, Varšuvoje ir Bukarešte buvo patikima garantija, kad tų šalių gyventojai nesukils prieš juos. Tačiau visi bandymai neleisti savo gyventojams žiūrėti Vakarų televizijos ir klausytis radijo kuo toliau, tuo prasčiau sekėsi. Dažnai tokių bandymų rezultatai būdavo priešingi norimiems: kiekvienas naujas draudimas žadino smalsumą ir vis daugiau gyventojų dar energingiau ėmė siekti laisvės, jai skyrė savo jausmus, savo vaizduotę, vis dažniau rizikuodavo jungtis į vienminčių grupeles ir kovoti dėl laisvės kartu. Atsiradęs teigiamos energijos laukas iškėlė tokius žmones, kaip Michailas Gorbačiovas, Vaclavas Havelas, Lechas Valensa ir daugelis kitų. Jie tapo milijonų žmonių išvaduotojais. Dar niekada per visą žmonijos istoriją totalitarinis režimas nepajėgė ilgą laiką išsilaikyti valdžioje. Žinoma, kai sakau, jog ilgą laiką, tai jo trukmę lyginu su milijonus metų turinčia pasaulio istorija. Tada koks šimtas ar pora šimtų metų yra išties labai neilgi laikotarpiai. Kaip pavyzdį dar kartą paimkime buvusiąją VDR. Beveik visi, pamokslavę gyventojams, kad viską reikia dalytis, kad viskas priklauso visai liaudžiai, paslapčiomis stengėsi pirmiausia praturtėti patys. Honekeris, Milkė ir jų bendrininkai gyveno kaip multimilijonieriai visų šalies piliečių sąskaita, stengdamiesi pasiglemžti sau kuo daugiau. Milijonų žmonių pozityvios energijos laukas turėjo nuversti tų „šarlatanų" valdžią. Dvidešimt aštuoneri metai praėjo nuo 1961 m. rugpjūčio iki 1989 m. lapkričio devintosios. Net dvidešimt aštuonerius metus Rytų Vokietijos ir kitų Rytų Europos tautų gyventojams reikėjo laukti galutinės tiesos ir laisvės pergalės, sienų griuvimo.
Atrodė, kad šaltojo karo laikai jau pasibaigė, bet nelauktai iškilo Artimųjų Rytų problema. Ten padėtis buvo visiškai kitokia. Daugelis arabų pasaulio valstybių pagal technikos ir gyvenimo lygį atsilieka nuo mūsų ištisais šimtmečiais. Todėl ten labai palankios sąlygos tarpti religiniam fanatizmui. Europoje, galima sakyti, teturime tik vieną religinių fanatikų anklavą - Šiaurės Airiją. Dangstantis religija arba, kaip sakoma Irane ir Irake, „šventuoju karu", žudomi, kankinami ir terorizuojami tūkstančiai žmonių. Tik pažiūrėkite į tų žmonių veidus, kai masiniuose mitinguose Irane ar Irake reikalaujama susidoroti su Džordžu Bušu ar net su visa amerikiečių tauta. Neapykanta ir fanatizmas, nuolat kurstomi ir skatinami pačios valstybės, matyti tų žmonių veiduose, o kai aš matau juodomis čadromis užsidengusias veidus moteris, tai atrodo, jog sugrįžo Viduramžiai. Ir kol sikai ir tamilai Šri Lankoje skers vieni kitus vien dėl to, kad priklauso skirtingoms etninėms grupėms, kol panašūs dalykai dėsis, pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje, tol mes negalėsime ramiai sėdėti susidėję rankas.
Norite tikėkite, norite netikėkite, bet kai jūs, pavyzdžiui, atkakliai galvojate apie naują kaklaraištį, mintyse įsivaizduojate jį, kol pagaliau kažkokiu nuostabiu būdu gaunate jį, tai jūs netiesiogiai prisidedate prie teigiamos, pozityvios energijos lauko išplitimo visame pasaulyje. Jūs tada tampate vienu iš tų, kurie pakyla virš vidutinio žmogaus vidutinybės, virš jo skurdžios mąstysenos, ir dar vienu nedideliu akmenėliu papildote tą didžiąją, apimančią visą pasaulį taikos, turto, laimės, pasisekimo, sveikatos, meilės ir harmonijos mozaiką. Pagalvokite apie tai, trumpai užsimerkite ir pamedituokite apie tuos dalykus. Jei reikia, tai dar kokius tris ar penkis kartus perskaitykite šį skyrių, kol aiškiai suvoksite tas gilias tiesas ir ryšius. Juk tada jūs suprasite, kad įgyvendinate ne tik savo paties norus ir svajones, bet netiesiogiai padedate ir visam pasauliui išsivaduoti iš jo paties nusikaltimų grandinių.
O dabar dar vienas žvilgsnis į praeitį - grįžkime į tuos šimtmečius, kai turizmas ir visuomenės informavimo priemonės dar nebuvo pasiekę šiuolaikinių mastų. Dauguma karų kildavo tada dėl to, kad valdantieji sluoksniai savo šalių gyventojams įteigdavo, jog kitos rasės, tautos, gentys yra „blogos". Tai buvo gan įprastas dalykas net ir šio amžiaus pradžioje ir jo pirmojoje pusėje, Adolfo Hitlerio laikais. Tada tik nedaugelis turėjo galimybę laisvai keliauti po kitas šalis ir savo akimis pamatyti, kas ten darosi, pažinti kitas tautas ir jų kultūrą. O kino teatruose tuo metu žiūrovams dažnai būdavo rodomas iškreiptas kitų tautų ir kitų kultūrų vaizdas - toks, koks būdavo parankesnis valdantiesiems. Tais laikais kioskuose buvo galima nusipirkti tik valstybinės cenzūros leistų laikraščių, o radijas irgi varė tik propagandą. Taigi paprastam žmogeliui visą laiką buvo kemšama į galvą neigiama informacija, ugdoma neapykanta ir priešiškumas, neduodama pačiam susidaryti savo nuomonės. (Autoriaus pastaba: šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad aš čia visiškai nenoriu ieškoti kokių nors paralelių ar sumenkinti vokiečių tautos atsakomybę už tų metų įvykius.)
Šiandien pasaulis atviras visiems
Šiandien galime keliauti po visą pasaulį, o karo metų karta, kuriai priklauso ir mano tėvai, tokios galimybės neturėjo. Šiandien visuomenės informavimo priemonės perduoda reportažus ir informaciją iš visų pasaulio šalių, todėl mums daug lengviau pažinti kitų tautų papročius ir tradicijas. Pavyzdžiui, dažnai lankydamiesi Prancūzijoje, susipažįstate su šalies gyventojais, jų kultūra, jų virtuve. Joks sveiko proto vokietis šiandien net neįsivaizduoja, kaip būtų galima pradėti karą su Prancūzija. Abiejų šalių gyventojų ryšiai, tarp jų ir asmeniniai, jau sukūrė tokią harmonijos, draugystės ir savitarpio supratimo atmosferą, kad dabar daug populiaresnė tendencija griauti senas sienas, negu statyti naujas. Dėl to, kad žmonės Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose neturi galimybių bendrauti su kitų šalių gyventojais, leisdami mulkinti save tokiems savo vadams kaip, pavyzdžiui, Sadamas Huseinas ar Kadafis, skleidžiantiems melą ir propaguojantiems priešiškumą, didele dalimi kaltas skurdas, kurio šaknys, kaip jau parodėme anksčiau, slypi mąstysenoje. Todėl mes privalome prisidėti prie mūsų planetos pažangos; tai, aišku, nereiškia, kad turėtumėm savo pažiūras primesti kitiems. Jokiu būdu ne: kiekvienas žmogus turi teisę būti savimi, kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka. Tačiau tiems, kurie ieško pagalbos ir kurie atviri tokiems dalykams, mes turėtumėm pabandyti padėti.
Kai pradėjau propaguoti konstruktyvųjį mąstymą ir ezoteriką, dažnokai klysdavau imdamas ginčytis dėl tų dalykų su kitais. Ta proga norėčiau priminti priežodį, kurį žino kiekvienas geras pardavėjas: „Pirkėjas visada teisus„. Tas augalėlis, kuris tik neseniai pradėjo augti jūsų sieloje, dažniausiai būna dar per gležnas, jį sutrypia sunkūs batai. Todėl po tokių ginčų gal ne kartą pastebėsite, kad labai norėdami padėti savo oponentui galite daugiau pakenkti sau, negu padėti kitam. Jūsų oponentas tikriausiai bandys jus sugrąžinti prie realybės, prie konkrečių faktų. Nors taip jis tik dar giliau įklimps į klaidingo mąstymo liūną, tačiau ir jums gali prisireikti ištisų savaičių atkaklaus darbo, kol likviduosite savo „misionieriškosios veiklos“ padarinius ir užgydysite sielos žaizdas.
Nedarykite ir kitos klaidos - neskolinkite savo knygų ar kasečių. Kas iš tikrųjų domisi tais dalykais, tas juos nusipirks pats. Man nėra pavykę paskolintų knygų susigrąžinti. Dažnai kitas tik nenoromis pasklaido knygą, kurią jūs vos ne per prievartą jam įpiršote kupinas geriausių norų padėti. Jei pašnekovas domėtųsi knyga, tai nurodykite jam knygos pavadinimą, jos autorių ir leidyklos adresą, kad galėtų pats užsisakyti. O jei jūsų pašnekovą jūsų idėjos uždega ir jis dar ne kartą grįžta prie tos temos, tai žinokite, jog jūsų sėkla krito į trąšią dirvą ir toliau svarstyti tuos klausimus su tuo pašnekovu tikrai nebus tuščias laiko gaišinimas. Paprastai tokie pašnekovai tarsi sausa kempinė godžiai sugeria viską, ką tik jūs pasakote.
Karaliaus sūnus
Senais laikais, kai Europoje dar buvo daug mažų ir didesnių karalysčių, dažnai valdovų pora, nesusilaukusi palikuonio, nusipirkdavo naujagimį iš kokios nors skurdžios valstiečių šeimos ir įsūnydavo. Kad niekas net neįtartų, jog būsimasis sosto įpėdinis kilęs iš valstiečių, tai būdavo daroma paslapčiomis, prigrasinant tikriesiems tėvams mirties bausme už paslapties atskleidimą. Aš noriu papasakoti jums apie vieno kalnakasio sūnų, kurį žindyvė niekam nematant sukeitė su paties karaliaus sūnumi - mat karalius norėjo šviesiaplaukio berniuko, o karalienė pagimdė tamsiaplaukį. Abi motinos, karalienė ir kalnakasio pati, mirė gimdydamos, o šviesiaplaukio berniuko tikrasis tėvas buvo taip susikrimtęs dėl žmonos mirties, kad į naujagimį net nepažvelgė. Taigi apie naujagimių sukeitimą žinojo tik karalius ir minėtoji žindyvė, o kad ji neišplepėtų, tai karalius įsakė ją pakarti. Abu berniukai augo sveiki ir buvo gerai išauklėti, tik, aišku, priklausomai nuo užimamos padėties.
Maždaug po dvidešimt penkerių metų karaliaus sūnus, kuris tėvui mirus užėmė jo sostą, iškėlė didelę puotą. Į ją buvo pakviestas ir vieno miestelio vaistininkas su žmona, pas kurį kaip tarnas ir vežėjas tarnavo tikrasis velionio karaliaus sūnus. Kadangi jis buvo laikomas beveik šeimos nariu, tai buvo atitinkamai aprengtas ir kartu su savo šeimininkais atsisėdo prie vaišių stalo. Karalius šoko su daugeliu damų. Staiga jo akys nukrypo į vieną gražuolę, kurią kaip tik tuo momentu „atsitiktinai" kvietė šokiui tikrasis karaliaus sūnus. Karalius, aišku, užriko ant jo, kaip šis -paprastas vaistininko vežėjas - drįsta jam, karaliui, užbėgti už akių renkantis šokio partnerę. Tikrasis velionio karaliaus sūnus į tai reagavo taip, kaip buvo išauklėtas per daugelį metų: nuolankiai atsiprašė, pasitraukė į šalį ir netrukus paliko puotą. Jie abu per tiek laiko visiškai įsijautė į savo vaidmenis, nes ne tik jie patys, bet ir niekas daugiau pasaulyje nežinojo velionio karaliaus paslapties, kurią jis ir žindyvė nusinešė į kapus. O jūsų juk niekas nesukeitė, jūs žinote, kad tikrai esate karaliaus sūnus ar karaliaus duktė, savo pasąmonės sūnus ar duktė, o jūsų pasąmonė galingesnė už visas šio pasaulio karalystes. Todėl jūs ir privalote atitinkamai elgtis ir naudotis visais dalykais, kurie puošia mūsų gyvenimą ir daro jį tokį mielą mums. Taigi neatidėliodami šiandien nusimeskite atgailautojo ir atsitiktinumo aukos kuprą ir drąsiai reikalaukite to, kas jums priklauso - karaliaus ar karalienės karūnos.
Šią istoriją aš papasakojau, kad suprastumėt, jog jūsų sėkmė daugiausia priklauso ne nuo jūsų kilmės ir net ne nuo to, kaip per daugelį metų jus išauklėjo tėvai, mokytojai ir viršininkai. Jūs juk turite galingą pasąmonę, kuri gali kad ir nuo šiandien radikaliai pakeisti jūsų gyvenimą, jei tik jūs labai norėsite.
Medicina žino atvejų, kad sužinojęs ligos priežastį ligonis pagyja. Kartą panašiai yra nutikę ir man: kai ryjant pradėjo labai skaudėti gerklę, kreipiausi į savo gydytoją. Ji nuodugniai apžiūrėjo mane, tačiau aiškios priežasties taip ir nerado. Tada ji paklausė manęs, ar pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais neturėjau kokių nors didesnių rūpesčių. Teko prisipažinti, jog mane paliko mergina, kurią labai mylėjau. Apie dvasios, psichikos dėsnius tuo metu (o man tada buvo tik dvidešimt ketveri metai) aš dar nieko nežinojau. Gydytoja pasakė, kad tie skausmai greičiausiai bus psichinio pobūdžio, nes jie ne taip jau retai įsimeta į gerklę. Einant pas gydytoją, mane kamavo didelė baimė, o po tokių jos žodžių pajutau didžiulį palengvėjimą. Ir vos tik išėjau iš jos, skausmas gerokai sumažėjo, o kitą dieną ir visai dingo. Gydytojos aiškinimas, kaip yra iš tikrųjų, man buvo geriausi vaistai.
Senoji ponia
Kartą vienoje diskotekoje mano dėmesį patraukė pagyvenusi moteris, kuri sėdėjo netoli šokių aikštelės prie apvalaus staliuko, atrėmusi į jį savo ramentus. Tą vakarą aš išsikalbėjau su ja ir sužinojau, kad gydytojas sakęs, kad jos kelių sąnariai esą nebepagydomi ir kad juos reikią pakeisti dirbtiniais sąnariais. Išeidama iš kabineto, ji labai nusiminusi dar paklaususi gydytojo, ar jau tikrai niekas nebegalįs pagydyti jos sąnarių. „Na, nebent tik pats Dievas!" -atsakęs gydytojas. Jai pasirodė, kad gydytojas norėjo tik paguosti ar pajuokauti, tačiau jis tik dar kartą pasisodinęs ją ir kokį pusvalandį aiškinęs apie dvasinio gyvenimo dėsningumus. Jis pataręs jai lankytis diskotekose ir stebėti šokantį jaunimą, o vakare prieš miegą 20 minučių vaizduotis, kaip ji pati šoka kartu su jais, o žiūrovai ploja jai. Kaip gaila, kad tiek mažai teturime gydytojų, nusimanančių apie dvasinio gyvenimo dėsningumus. Aš pritariau jos pasiryžimui taip gydytis ir savo ruožtu dar labiau padrąsinau. Atsisveikindamas užrašiau jai savo telefono numerį ir kelių dr. Merfio knygų pavadinimus. Ji pažadėjo paskambinti man, jei su Dievo pagalba jaustųsi bent kiek geriau.
Po pusės metų ji iš tikrųjų paskambino man ir pasakė, kad pasiruošusi vėl susitikti su manimi. Susitikome kitą šeštadienį mano mėgstamoje diskotekoje ir net sušokome lėtą bliuzą, skambant Persio Sledžo „My Special Prayer". Šokome, aišku, ne taip, kaip Fredas Asteras ir Džindžer Rodžers, tačiau vos neverkėme iš džiaugsmo. Ji patikėjo, kad ilgainiui gali ir visiškai pasveikti, nes jau dabar galėjo keletą žingsnių nueiti be ramentų ar net sušokti lėtą bliuzą. Gaila, kad daugiau su ja susitikti nebeteko, nes abu persikėlėme gyventi kitur. Tačiau aš tikiu, kad ji, jei tik nesiliovė dirbti toliau ir nesumažino savo pastangų, pasiekė tikslą - išvengti operacijos.
Patarlė sako, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Todėl visada reikia galvoti apie sprendimus, o ne apie problemas. Juk kas galvoja apie problemas, tas jas ir susikuria, o kas galvoja apie sprendimus, tas juos ir randa.
Man labai nepatinka posakis „pozityvusis mąstymas„ -jis man atrodo per daug nuvalkiotas. Daugelis žmonių težino tik tuos žodžius, tačiau tokio mąstymo poveikio nepripažįsta. Bet kai tokių žmonių paklausi, kas gi yra tas pozityvus mąstymas, ką jis reiškia, tai dažniausiai jie taip ir nesugeba paaiškinti. Man priimtinesnis pavadinimas „konstruktyvusis mąstymas“, nes gyvenime svarbiausia rezultatai.
Taigi džiaukitės, jei gerai sekasi kokiai nors didelei firmai ar bendrovei, jūsų kaimynui ar jo žmonai. Ko linkite kitiems, to paties linkite ir sau. Neleistina sakyti, pavyzdžiui, taip: „Kad tik man sektųsi kuo geriau, o mano kaimynai tegu žino savo vietą!" Kai jūs konstruktyviai mąstote, tai patenkate į konstruktyvios energijos teigiamą lauką, kuriame smulkmeniškas mąstymas tik kenktų, nes jūs neutralizuotumėte savo paties teigimus. Taigi nebūkite smulkmeniški nei patys sau, nei kitiems. Vandenynui nesvarbu, kiek iš jo pasemsite - vieną stiklinę ar penkis kibirus, nes nuo to jame vandens praktiškai nesumažės. Taigi semkite iš jo tiek, kiek reikia, visatoje visko yra per akis. Kurie pavydi ir linki kitiems bloga, turės paragauti karčių tokios savo mąstysenos vaisių. Jūs dabar moksliškai galvojantis žmogus ir jums nuo šiol tokie dalykai turėtų būti visiškai svetimi.
dykai.lt
