Sportininkas traukia pečiais: „Turbūt jau nuo mažens mane traukė menas, nes kultūrizmas irgi yra meniška sporto šaka – tai kūno menas“.
- Nuotraukose pastebėjome tavo permainas nuo paauglystės. Kas atvarė tave į sporto klubą?
- Į sporto salę atėjau dėl to, jog buvau labai lieknas ir norėjau užsiauginti raumenų, sutvirtėti. Prieš tai išbandžiau tikrai nemažai sporto šakų, kuriose taip pat teko susipažinti su geležimis. Be to, namuose turėjau surenkamus svarelius, sportuodavau kieme ant skersinių. Tai nebuvo atsitiktinis užėjimas, tai buvo mano pasirinkimas, kuris kilo dėl didelio noro atrodyti sportiškai.
- Kaip prisimeni pirmą apsilankymą sporto salėje?
- Pirmą apsilankymą treniruoklių salėje pamenu iki šiol (juokiasi). Atėjau, susimokėjau, persirengiau, trenerės tuo metu nebuvo. Nežinojau, nuo ko pradėti, buvo baugu vaikščioti tarp raumeningų vyrų. Slankiojau iš kampo į kampą ir nerimastingai laukiau trenerės. Po to viskas stojo į savo vėžias: gavau konsultacijas, mane išmokino pratimų atlikimo technikos ir pradėjau sportuoti 3-4 kartus per savaitę.
- Kaip manai, kodėl žmonės suserga kultūrizmu?
- Mano nuomone, kiekvienas sportininkas, dainininkas, aktorius, menininkas „serga“ savo srities liga. Rezultatai, kuriuos pradedame matyti bėgant laikui, veda mus pirmyn. Mes, kultūristai, norime pasiekti savo paties geriausią versiją. Manęs dažnai paklausia „Ar tau dar negana raumenų?“, „Kam tau visa tai?“ Aš stengiuosi palyginti su kitomis sporto šakomis ir atsakau: „Lygiai taip pat kaip bėgikai stengiasi nubėgti greičiau, šuolininkai nušokti toliau, krepšininkai įmesti daugiau taškų už oponentus – lygiai taip pat ir mes stengiamės būti geresni už savo konkurentus ir svarbiausia už save patį“.
- Kokius dabar patarimus duotumei jaunuoliams, kurie nėra patenkinti savo kūnu, bet nežino nuo ko reikėtų pradėti?
- Visų pirma, reikėtų nesusitaikyti su tuo ir mėginti spręsti problemą. Niekas niekada neatsitinka savaime – nuo kažko reikia pradėti. Kiekvienas profesionalas kažkada buvo mėgėjas. Reikia rasti savyje motyvacijos ir drąsos keistis. Motyvacija, kuri kyla iš išorės – tai yra dėl pašalinių dirgiklių, bus laikina. Žmogus, kuris yra motyvuotas iš vidaus, niekada nebus patenkintas, kol nepasieks savo. Jeigu vienam sunku, siūlyčiau pradžioje susirasti bendraminčių ir pirmyn.
- Diskusija, kuri verda nuolat – kultūrizmas yra sportas ar grožio konkursas?
- Grožio konkursas yra grožio konkursas, o kultūrizmas yra kultūrizmas – sportas. Galėčiau teigti, kad čia yra pats tikriausias sportas, nes kiekviena treniruotė, kiekviena diena yra tarytum varžybos. Jeigu nepadarysi visko, ką gali šiandien, tai varžybų dieną tu nelaimėsi. Kultūrizme nėra sėkmės faktoriaus – arba tu padarei, arba tu nepadarei. Todėl tai yra sunkus sportas, reikalaujantis visiško atsidavimo tiek mityboje, tiek treniruotėse, tiek poilsyje. Grožio konkurso dalyvius galima pavadinti nebent tais, kurie sportuoja tik prieš vasaros sezoną, kad galėtų pasimaivyti paplūdimyje ar kur kitur. Žmonės, kurie rimtai užsiima kultūrizmu ir dalyvauja varžybose yra sportininkai.
- Kokie yra tavo tikslai šioje sporto šakoje?
- Svajonių ir tikslų yra daug, tačiau nesu tas žmogus, kuris apie tai garsiai rėktų visam pasauliui. Aš tyliai dirbu, tam kad juos įgyvendinčiau. Faktas tas, kad kiekvienas atletas nori būti geriausiu, ne išimtis ir aš. Noriu tapti pavyzdžiu jaunimui, noriu, kad jie suprastų, jog viskas yra įmanoma tereikia noro. Idealių sąlygų niekada nebus – svarbiausia pradėti.
- Nemažai girdime, kad Lietuva nėra pati geriausia šalis kultūrizmo vystymui. Ar tam pritari?
- Manau, kad Lietuva tikrai nėra pati geriausia šalis kultūrizmo vystymuisi. Reikėtų daugiau finansavimo, daugiau rėmėjų, daugiau reklamos ir, manau, jog mūsų šalis garsėtų ne tik krepšiniu. Netgi tokioje nepavydėtinoje šalyje mūsų atletai nuolatos skina laurus, tačiau didesnės paramos, didesnio pripažinimo jie sulaukia svetur, bet ne Lietuvoje. Kai mūsų krepšininkai užima antrą ar trečią vietą – jiems skiriami koncertai, iškilmingos sutikimo ceremonijos, visas žiniasklaidos dėmesys... Kai lietuviai tampa Europos kultūrizmo čempionais, ar pasaulio vicečempionais – niekam tai neįdomu. Taip yra dėl to, jog iš krepšinio galima uždirbti, o kultūrizmo ne. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitas individualias sporto šakas.
- Ar keičiantis kūnui keičiasi ir vyro mąstysena?
- Keičiantis kūnui jauti malonumą, nes tai reiškia, kad tavo darbas ir pastangos nenueina perniek. Kuo tvirtesnis kūnas – tuo tvirtesnis charakteris. Manau, kad tie pokyčiai yra natūralus ir nereikėtų jų sureikšminti. Dauguma mano, kad kultūristais tampama dėl nepasitikėjimo savimi, dėl kažkokių baimių ar kompleksų. Bent jau mano tarpe sportininkai sportuoja dėl to, nes siekia aukštumų sporte arba jiems tai teikia neapsakomą malonumą - tiesiog pasirenka tokį gyvenimo būdą.
- Ką vyrui reiškia treniruotas kūnas?
- Treniruotas kūnas vyrui reiškia, kad jis gerbia save. Žinoma tam pasiekti reikia nemažai valios pastangų, tai reiškia, kad tuo pačiu yra grūdinamas charakteris. Paprastai kultūristai yra labai tvirti psichologiškai.
- Neretai, manau, išgirsti, kad esi prisipūtęs oro, neturi jėgų, esi tik išsipūtęs. Kaip reaguoji į visas tokias pastabas?
- Taip, tiesa. Aš esu ramus žmogus ir tokios kalbos manęs nė kiek nebaugina. Priešingai, tokias kalbas ir replikas dažniausiai palydžiu šypsena ir nesiveliu į diskusijas.
- Kaip manai, kas vyro gyvenime yra svarbiausia?
- Vyro gyvenime yra daug svarbių dalykų: šeima, artimiausi draugai, karjera, finansinės garantijos, žmogiškumas, sveikata. Manau, kad svarbiausia yra atrasti laiko visiems šiems dalykams puoselėti ir rasti taip vadinamąjį aukso viduriuką.
